Siekdami užtikrinti efektyvų mūsų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus - (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai iš interneto svetainės www.siauliai.lt. Susipažinkite su   Privatumo politika.

59-oji kasmetinė Šiaulių menininkų paroda

Birželio 11 d. (KETVIRTADIENIS)
17.00 val. atidaroma 59-oji kasmetinė Šiaulių menininkų paroda. Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245, Šiauliai
Paroda veiks 2020 m. birželio 11 d. - liepos 4 d.

Organizatorius: LDS „Šiaulių dailininkų organizacija”

 

Miesto dailininkai visada susiduria su vizualine miesto tradicija. Tokia tradicija yra jau esamas paveldas. Šis galingas paveldas visada kupinas įvykdytų ir dar tik vykdomų vizualinių užmojų.

Miestas šiuo metu atsinaujina, vaduojasi iš priverstinio ir primestinio paveldo, ieško savo tikrojo veido. Miestas bando nubrėžti reikiamas būsimo, tvaraus ir patvaraus gyvenimo linijas. Vietiniai dailininkai, vietiniai menininkai visada savaip traktuoja esamų permainų ir pertvarkų maršrutus. Permaina yra estetiška ir estetizuota griūtis, o griūtis kai kada atveria ir palėptus klodus, esminius inovacijų paklotus. Pertvarka vizualine prasme yra dermės, darnos, ritmo ir stiliaus klausimai. Dermė ir darna yra vizualinės ekologijos ir politinės estetikos klausimai. Vizualinė ekologija akcentuoja erdvių taršą, formų ir spalvų taršą. Politinė estetika kalba apie urbanistinio estezio konstravimą, apie estetinės jautros ir nejautros santykius. Spalvų ir formų dermė yra gebėjimas įsitraukti, įsijungti į aplinką, vengiant priverstinės eklektikos, atsisakant atvežtinės didaktikos. Aplinka ir apsuptis turi teikti saugumą ir iniciatyvumą. Esamas estezis turi liudyti urbanistinę ir modernistinę tradiciją. Tapyba čia liudija drąsą kurti, remtis esamomis formomis ir drąsą abejoti laikinų formų patikimumu.

Miestai visada gana konfliktiškai atsinaujina. Atsinaujinančio miesto vizualiniai konfliktai, kompozicinės konfrontacijos kartais tampa sudėtingu vizualiniu iššūkiu. Ir dailininkai pirmieji į tai sureaguoja atskiro spalvinio ar kompozicinio protesto forma. Jie prabyla sava tapoma intonacija, sava vizualine kritika. Savais darbais jie kreipiasi į tą nelengvai suvokiamą pervartą. Ši vizualinė pervarta kartais yra balsingas riksmas, ekspresyvi dvejonė, o kai kada – ironiškas šypsnis ar plati ir išsami panoraminė pastaba. Paroda perteikia ryškių, rėksmingų ir taikių stilių samplaiką. Yra darbų, kurie savo prioritetą teikia abejonei, nepritarimui, nesutikimui. Yra darbų, kurių stilistika nusidriekia nuo šypsnio iki plačiausių ironiškųjų pastabų. Matome darbų, kurių tikslas yra sielos ar viešasis peizažas, privati ar vieša panorama.

Šiaulietiškoje vizualiojoje terpėje akivaizdi ir akademinės tradicijos įtaka, tiesa, ne visada lemianti įtaigą. Akademinės tradicijos paveldas – tai stipri grafinė ir tapybinė tradicija. Į šią tradiciją vis dar remiasi visa eilė dailininkų. Ja bando remtis dar tik besiskinantys sau kelią jaunieji menininkai, iš čia atveriantys pasaulį ir į čia atvedantys pasaulį. Esama akademinė tradicija į profesionalumą, meistrystę atveda ir vadinamuosius neprofesionalius kūrėjus. Jie palaipsniui paklūsta esamai akademinei ir estetinei galiai. Tradicija yra geras ir tikslus gebėjimas pakartoti stilių, išplėtoti istoriškai susiklosčiusį stilių, įvedant į šį stilių savus, asmeninius štrichus, paliekant ten savus brėžius. Tradicija sąlygiškai yra dviejų maršrutų tradicija. Ji arba yra atvežama, arba išvežama tradicija. Tokia yra esminė tradicijos, vizualinės tradicijos, apykaita. Bet, žiūrint į tą natūralią apykaitą, į tuos savaiminius tradicijos raidos ryšius, pagrįstai kyla kitokio pobūdžio klausimas. Kaip šiandien galima apibrėžti tokią šiaulietišką dailės įtaką? Ją galima bandyti nusakyti, apibūdinti keliais svarbiais principais. Įtakos galia yra taki galia, laki fantazija, įvairialypė pretenzija. Taki galia – tai atvirumas permainoms ir ištikimybė savam braižui. Takios galios apraiškos pirmiausia yra atvirumas. Atvirumas pasauliui, pasaulio steigčiai ir lemčiai. Antras svarbus ir svarus principas yra laki fantazija. Laki fantazija – tai nepaliaujamas išradingumas, atidumas atvežamoms ir išvežamoms naujienoms, atėjusioms bei išėjusioms naujovėms. Fantazijos reikia, kad esami vaizdiniai virstų įmantriomis kompozicijomis. O trečiasis principas – įvairialypė pretenzija – tai galima pavadinti nepaliaujama paieška. Paieška pačių Šiaulių ir pačiuose Šiauliuose – atrastuose ir prarastuose, aktualiuose ir labai banaliuose, privačiuose ir viešuose Šiauliuose. Pati paieška dažnai yra veikiama neišvengiamos įtakos. Esamos, matomos ar ne visai atvirai matomos, užgožtos kitokio matymo. Įtaka – tai čia esami, čia išrasti, arba į čia, iki čia atėję ir čia pasilikę stiliai. Šiaulietiška įtaka yra čia subrendusių, čia savo stilių atradusių, kai kada pasiryžusių čia savojo stiliaus ieškoti įtaka. Stilius brėžia ir braižo, formuoja ir deformuoja, ieško savo brėžiui vietos, skirsto ir skaido esamą vietą, piešiamą ar tapomą, tampančią ar tapusią vietą. Dėl daugybės skirtingų istorinių ir kultūrinių aplinkybių Šiauliai vis dar neturi reikiamos didesnės rašytinės, sakytinės tradicijos. Bet miestas turi nemenką ir įvairialypę vizualiąją tradiciją. Daug kas jau yra tinkamai įvaizdinta, daug kas jau yra vizualiai pristatyta kaip tradicija. Kuo yra svarbi tokia vizualinė tradicija? Tokia tradicija yra svarbi keliais parametrais: kad miestas būtų įtvirtintas sakytinėje tradicijoje, kad miestas išsikleistų ir išsitiestų savo rašytinėse esmėse.

Vaizduojamoji tradicija sava retorika turi padėti pakloti pagrindą sakytinei retorikai. Be vizualinės retorikos, kuri išskleistų kasdienes sąveikas, atvertų šių sąveikų maršrutus, nubrėžtų sociumo svarstomas polemines erdves, be tokios retorikos nebus surinktas ir pats miesto esmės logoso. Kaip ir daugelis kitų postindustrinių ar neoindustrinių miestų, taip ir Šiauliai ieško ir kuria savo miesto logosą. Logosas visada atsiranda iš save pateikiančio, save išstatančio chaoso. Šiuolaikinio miesto logosas pirmiausia kuriamas iš socialinio chaoso, iš socialinių konfliktų. Logosui suprasti reikia mito-pasakojimo įveikos. Mito įveika yra esamų glaudžių vizualinių santykių, painių vizualinių naratyvų kritika. Miesto logosą pirmiausia atveria ir sutveria spalvinė polemika. Tokia vizualinė polemika gimsta iš kasdienių pastabų, iš buitinių ar privačių, o kai kada ir iš visai abstrakčių žvilgsnių. Taip ryškėja konkurencingos sąšaukos, taip aiškėja nuolatiniai modernėjimo pavojai, taip ryškėja nauji modernūs vizualiniai ryšiai. Visa tai veikia ir vyksta situatyviai, spontaniškai, čia ir dabar kuriančiu principu. Čia ir dabar atsiverianti polemika padeda surinkti miesto esmes ir prasmes. Dailininkai ne tik renka prasmes, ne tik daro visokiausio pobūdžio atranką, jie kai kada konstruktyviai parodo esamą sąrangą, galimą vizualinę konvenciją.

Vizualinė konvencija yra laikina santarvė. Spalvinė polemika tęsiasi, o tai yra pats spalvų gyvavimas. Spalvų gyvavimas šiauliečių dailininkų darbuose kartais absoliučiai refleksyvus, o kai kada afektyviai nusišalinęs, prieinamas tik pačia painiausia asociacija ar komplikacija. Yra dailininkų, pasikliaujančių spalvine išskaičiuota racionalizacija, kai spalva paklūsta aiškiai potėpio raiškai. Bet lygiai taip pat parodoje yra matomi kitokie dailininkų ketinimai, jų pretenzijos, kurios yra nukreiptos į nugrimzdusią, neiškeliamą ir neatsekamą miesto patirtį. Spalvos viešina ir plečia viešąjį miesto gyvenimą. Gyvavimas viešajame gyvenime – su viešinamais gandais, su oficialiomis spalvingomis ir intriguotomis naujienomis, su įvairiaspalvėmis mažų praradimų ar atradimų istorijomis.

Miesto pokyčiai, pertvarkų ir pokyčių nepatogumai atkreipia dėmesį į tokį reiškinį kaip miesto grindinys. Nuo miesto grindinio pakyla, jame prabyla miesto tempas, miesto ritmas. Žingsnio ritmas, judesio ritmas ir kiti su vizualiuoju ritmu susiję dalykai. Ritmas rymo pačiame miesto grindinyje. Grindinys yra ta reikiama miesto ritmo grinda, juo yra grindžiamas kasdienio pagrindas. Dailės pagrindas dažnai netyčia ar visai sąmoningai prabyla ir pakyla nuo esamo spalvinio grindinio, nuo gyvenimo grindinio, nuo oficialaus ar privataus pakloto, nuo grindžiamo grunto. Tapybinis pagrindimas, miesto grindimas – tai jau vizualinė apsauga, įsteigto pagrindo sauga.

Tapytojo užduotis – visada viena ir ta pati – rasti savo kalbą, tinkamą spalvinę kalbą. O jau ta rastąja kalba įtraukti į tapomą raišką kitas kalbas. Rastoje kalboje, rastoje spalvinėje magistralėje ar šalikelėje, kieme ar balkone sutiktą raišką paversti analitine raiška. Todėl skirtingų dailininkų darbuose apstu bendrų, visuotinių socialinės ar kultūrinės aplinkos santykių, veiksmų, iniciatyvų analizės, o kai kada ir giluminės savianalizės. Dailininkai, radę savo spalvą, atvėrę jai raiškos kelius, išpiešę jos maršrutus, rastąja spalva polemizuoja su esamomis, dominuojančiomis ir stilizuojančiomis spalvomis. Polemika su pritaikymu ir pataikymu ir yra apykaita. Industrinės spalvos, gamybinės spalvos, iš užsakymų ir nurodymų ateinančios spalvos – jos miesto spalviniame ginče virsta įtrauktimi, atvertimi. Tapoma iš nenutapomų, bet tapoma ir iš jau tarsi išeikvotų spalvų. Ieškoma tokiu būdu spalvos ištakos, spalvos santalkos buvimo vietos.

Šaulių dailininkų įnašas į miesto spalvinį kūrimą yra jų didžiulis nesibaigiantis darbas, kurį jie tęsia su didžiuliu užmoju ir įvairove. Jie, galima sakyti, piešia miestą iš įmanomų ir nelabai įmanomų, dar tik numanomų, tik nujaučiamų spalvų. Piešia tam, kad spalvomis įprasmintų esamas gyvų ir virtualių, realių ar tik fiktyvių sąveikų vietas, kad atvertų sava tematika vizualųjį šiaulietišką gyvenimą. Vizualusis vietinis šiaulietiškas gyvenimas yra daugeliu atveju painus, įvairialypis ir daugiabriaunis gyvenimas. Painus gyvenimas dėl savo išsamiai nenubrėžtos praeities ir dar neapibrėžtos ateities. Praeities brėžiai kai kada yra visai išsekę ar ištrupėję brėžiai, kai kada dirbtinai sužaloti ar net visiškai sunaikinti brėžiai. Ateitis savo apybraižose – tai tik galimos ateinančios į dabartį užuominos. Dailė savomis iniciatyvomis žvelgia į miesto esatį, ieško esatyje reikšmingų istorinių užuominų. Užuominų yra gaunama iš esamų stebimų ir sakomų istorijų, iš kronikų, iš faktų, iš kuriozų, iš miesto rimties ir miesto nerimo. Tokiame gyvenime nėra viskas tik dėsninga steigtis, čia gausu atsitiktinumo. Esamos linijos yra briaunos, kai kada aštrios ir siauros, o kai kada jau atšipusios ar nugludintos ir suderintos briaunos.

Dailininkai savo užmojais, savomis turimomis technologijomis ir estetinėmis pretenzijomis ieško tinkamų ir taiklių gyvenimo spalvų. Tokių gyvenimo spalvų, kurios atvertų esamas aukštumas ir žemumas, siekių ir pasiekimų aukštumas, vertybines kulminacijas, moralines ir religines komplikacijas. Čia daug išreikštų pastangų pakliauti dominuojančiomis išraiškomis, bendromis išraiškomis kaip realijomis ar net aktualijomis. Bet šalia to čia realizuota daugybė vizualinių ketinimų, kurie yra paremti stichiškomis pastangų išraiškomis, kurios atsirado, iškilo į vaizduojamą paviršių asmeninio permainingumo verpetuose. Verpetuose įnirtingų impulsų, aistringų socialinių konvulsijų, apatiškos mainų agonijos ar ekraniniame sraute pasikartojančių begalinių visuotinių regimybės reginių.

Yra čia daug ekspresyvių darbų, bet yra ir kitokio pobūdžio – labai lėto suvokimo reikalaujančių, meditatyvių, kontempliatyvių darbų, kurie atveria ir imlesnį, intymesnį gyvenimą. Tokį gyvenimą, kuris jau įaugęs į esamą urbanistinę tradiciją, nugrimzdęs šios tradicijos rėmuose. Tokio gyvenimo atspindžiai yra vizualinės atvertys, iškėlimai ir iškilimai sudėtingų motyvų ir pavidalų, kuriame atverti ir somatiniai procesai. Iš tokių atokių ir tamsių sielos gelmių, iš tokių klaidžių sielos peizažų išnyra įmantrūs gamtiniai peizažai, intymūs interjerai. Tai ieškomos ir stokojamos ramybės paieška ir dvasinių kolizijų atgarsiai. Iš dailininkų pateikčių, iš šių dvasinių kolizijų atsiveria vientiso ir visuminio gyvenimo raiškios ir ryškios skeveldros bei nuolaužos, unikalumo ir asmeninio pažeidžiamumo, gyvų duženų fragmentai.

Ši paroda mus supantį, mus kuriantį gyvenimą pristato per gausybę vizualių užmojų. Dailė ir dailininkai savo darbais ir užmojais realizuoja ir tam tikrą politinį užmojį, jie estetizuoja miestą. Tik estetizuotas miestas rodo savo tikrąjį veidą ir atsisako savo grimasų. Grimasos yra neaiškiuose ir nesuprantamuose papročiuose, neaiškiose konvencijose. Dailės kūriniai švelnina besiformuojančius naujus papročius, menkina įvairiausio lygio deviaciją, tuo pačiu atveria ateities iššūkius. Šių metų paroda visa tai ne tik iliustruoja, šių metų paroda savaip vizualizuoja esamas problemas. Paroda, kuri išstatyta apžvalgai, tokia paroda yra intuityvi ir konceptuali jungtis gausybės visai skirtingų menininkų kūrinių. Šie kūriniai – tai gausybės bendrų veiksnių ir asmeninių veiksmų pėdsakai. Kas yra šie vizualiniai pėdsakai? Tai jau pėdsakų pėdsakai. Vienu pėdsaku čia yra einama į kitą pėdsaką. Vienu įdirbiu yra einama į kitą įdirbį. Skirtingu ritmu, skirtingomis stilistinėmis kryptimis į faktūrinį pėdsaką einama teminiu, naratyviniu pėdsaku. Konkretus tapybinis kūrinys yra savojo braižo, savojo brėžio, matomo potėpio pėdsakas. Ir mes, šiais pėdsakų pėdsakais eidami, sekdami savais jutimais bei sava jautra, judame nuo prietemės link pačios temos, o temos šviesoje ar jos prietemoje išeiname, išvystame dailininko išplėtotą materialų pėdsaką. O materialus pėdsakas – tai piešinio ir spalvos pėdsakas, formos ir koncepcijos šleifas, virtęs įmantriu kontūru ar gausybės atspalvių užtvindyta teritorija.

 Jurgis Dieliautas

 

Informaciją teikia LDS „Šiaulių dailininkų organizacija”

Facebook
Spausdinimo versija
Jūsų komentaras (Į pateiktus komentarus neatsakoma)
Vardas:
El. pašto adresas:
Įžeidžiantys komentarai neskelbiami.
Įveskite patvirtinimo kodą, kurį matote paveikslėlyje
AntiSpam






komentarų nėra
Atgal


Oficialūs Savivaldybės puslapiai

      
 


Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
29300102030405
06070809101112
13141516171819
20212223242526
27282930310102
Liepa
    2020     
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. paštą ir gaukite
mūsų naujienas pirmieji: