Siekdami užtikrinti efektyvų mūsų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus - (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai iš interneto svetainės www.siauliai.lt. Susipažinkite su   Privatumo politika.

A. Ostašenkovo fotografijų paroda „Mano miestas“

Rugpjūčio 29 d. (ketvirtadienis)
17 val.  A. Ostašenkovo fotografijų parodos „Mano miestas“ atidarymas. „Prezo“ kepyklėlės langai, A. Mickevičiaus g. 2A, Šiauliai

Fotografijų ciklas „Mano miestas“ kuriamas nuo 2002 m. Tai savotiškas medituojančių rūkuose, tarpusavyje kalbančių ar tylinčių Miesto ir Autoriaus pokalbis, jautrus būties prisilietimas, sielos portretas miesto paribių fone.

Paroda aktuali įvardijant besikeičiantį žmogaus ir miesto santykį, žmogaus jautrumą, atsakingumą ateinančioms kartoms ir laikui. Miestas negali pasipriešint žmogaus nejautrai – jis skausmingai nusivylusiomis akimis stebi savo kūno tatuiruotes. Besikeičiantis žmogaus mentalitetas, supanašėjimas į masę panašiai mąstančių, dėliojančių prioritetų akcentus už dvasingumo teritorijos, tolstančių nuo jautrumo ir užuojautos – atsiliepia mentalinio miesto būviui, jo dvasiniam išlikimui.

Atrinkau šiai savotiškai ekspozicijai miesto bulvare nedidelę dalį fotografijų iš jau išleistų fotografijų knygų „Mano miestas“ (2006 m.) ir „Mano Šiauliai“ (2011 m.).

Tai mano dovana miestui, kuriame gyvenu visą savo gyvenimą, padėka už ištikimybę, išmintį, patirtį, meilę...

Aleksandras Ostašenkovas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

MANO MIESTAS

Kas verčia brėkštant eiti tuščiomis gatvėmis į miesto pakraštį, ten, kur tavo vaikystė, pirmosios meilės virpesys, dažni giminių apsilankymai, kur prisiminimus žadina svaigūs alyvų žiedai, pavasarinio šieno kvapas ir žvaigždėtas dangus, kur savo ankstyvą giesmę tęsia nenuorama lakštingala, kur ežero rūke gimsta saulė, kur rudens lapai tyliai krenta ant tavo motinos kapo...

MANO MIESTAS – tai vaikščiojimai geografiniais ir sielos paribiais, pokalbis su savimi, išpažintis, meilės prisipažinimas, kaip žmogui, kurį gerai pažįsti, patikimam, suprantančiam net Tavo užuominas. Jis nusimetęs margą rūbą, tikras savo paprastumu, kasdieniškumu ir atvirumu. Tai bendramintis, subtilus pašnekovas, raminantis ir užjaučiantis, kartu besidžiaugiantis Tavo darbais ir šviesiomis mintimis. Tu jo vaikas, kurį Jis pažįsta nuo pradėjimo, žino Tavo vaikystės kiemą, draugus ir priešus, tėvus, vaikus, gimines, jų praradimus, Tavo tolyn lekiančius metus...

Jis jau buvo, kai Tu čia atsiradai: išmintingas, tęsiantis savo istoriją, atlaidžiai žiūrintis į mūsų ir savo likimus. Melancholiškas, šventiškas, susimąstęs, kartais depresyvus, net tragiškas: Jame telpa gausūs įvykiai, karai, revoliucijos, meilė ir silpnybės, gimimai ir mirtys, prisiminimai ir atmintis, laikinumas ir amžinybė.

Jis nebyliai auklėja ir globoja savo gyventojus, leidžia jiems klysti, atrasti savo tiesas, apgaubia savo rūpesčiu ir meile. Kai mums blogai, Jis suranda mums savo nutolusias vieteles, kai mums gera – atveria gatvių šurmulį, žmonių dėmesį.

Bet būna ir kitaip: pratrūksta gaiviu vasaros lietumi, rudens rūkais ir drėgnais lapais, šaltomis taisyklingomis snaigėmis arba pavasario geiduliu, senų kiemų prisiminimais, intymiomis šventėmis ir skaudžiais praradimais. Jis visoks, kaip ir Mes, čia esantys. Ir bus toks, kol Mes būsime. Mano miestas...

Mažos basos kojos peržengia medinio barako slenkstį ir nuveda į saulėtą kiemą, kur jau įkaitęs smėlio lopinėlis, krypuoja kažkieno antis, o virš jos baltuoja grakšti cerkvė. Draugų dar nėra; jų bus nedaug...

Aleksandras Ostašenkovas

*******

Autorius kalba apie neišvengiamą aplinkos kitimą ir savo paties laikinumo šioje žemėje pojūtį. Galbūt todėl jam taip svarbu įamžinti akimirkas, kurios niekada nepasikartos, o fotografijas apgaubti jausmu, rūpestingumu ir atsakomybe prieš žiūrovą.

Miestas A.Ostašenkovo fotografijose – šiek tiek vienišas, šiek tiek liūdnas, tačiau kupinas lyrikos ir nostalgijos. Tai, kas nereikšminga, ištirpsta rūke. Rūkas Aleksandro fotografijose yra tarsi būties metafora. Gatves, kiemus, medžius, žmones pasiglemžia rūkas, liudydamas tiek savo laikinumo mieste, tiek paties miesto laikinumo būseną. Autorius ilgisi trumpos akimirkos, kurią išgyvena, ir kalba apie neišvengiamą, visų laukiantį išnykimą.

Tai tarsi menininko autoportretas miesto ženklų fone. Ostašenkovas kuria abstraktų miesto vaizdą, kurį daug svarbiau ne atpasakoti, o išgyventi ir pajausti. Nuotraukose sustingusios miesto detalės neretai išduoda bėgančio laiko žymes, jos tampa tarsi nebyliomis miesto ir jame gyvenančio žmogaus liudininkėmis.

Aleksandro fotografija – tai kelionė į savo būties gelmes miesto aplinkos kontekste. Žmogaus būties laikinumas, aiškiai apčiuopiamas menininko fotografijose, verčia klajoti rūkuose paskendusiais miesto takais ieškant dvasingumo ir prasmės.

 

Ernesta Šimkienė, menotyrininkė

 

Informaciją teikia A. Ostašenkovas

Facebook
Spausdinimo versija
Jūsų komentaras (Į pateiktus komentarus neatsakoma)
Vardas:
El. pašto adresas:
Įžeidžiantys komentarai neskelbiami.
Įveskite patvirtinimo kodą, kurį matote paveikslėlyje
AntiSpam






komentarų nėra
Atgal


Oficialūs Savivaldybės puslapiai


 

 


Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
29303101020304
05060708091011
12131415161718
19202122232425
26272829303101
Rugpjūtis
    2019     
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. paštą ir gaukite
mūsų naujienas pirmieji: