GRAŽBYLĖ VENCLAUSKAITĖ

Gimė Rygoje 1912-05-31 advokato K.Venclauskio ir S.Jakševičiūtės - Venclauskienės šeimoje. I pasaulinio karo metais gyveno Tuloje, po to grįžo į Lietuvą, mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete (1930 - 1934 m.) 1937 m. apgynė teisininkės diplomą, dirbo Šiaulių ir Joniškio apylinkės teismų teisėja, skyriaus viršininke Teisingumo komisariate, advokate Žemaičių Naumiestyje. 1944 - 1947 m. - advokatė Kaune, o nuo 1947 m. iki pensijos - advokatė Šiauliuose. Savo teisininkės praktikoje G.Venclauskaitė vadovavosi įstatymu ir sąžine. Ypač pažymėtini jos ir jos šeimos (mamos, sesers) darbai, gelbstint žydus, už tai jai (o taip pat ir seseriai) suteiktas Pasaulio teisuolio vardas ir medalis, paskirta Izraelio valstybės parama. Išskirtinis, pagarbos ir dėkingumo vertas jos ir sesers Danutės žingsnis - miestui dovanoti gražūs tėvų rūmai, kuriuose dabar - "aušros" muziejus, tapo sektinu pavyzdžiu Lietuvos žmonėms.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-03-09 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.380.

KLEOPAS JAKAITIS (1924-2007)

Gimė Apolonovkos kaime Raseinių raj. 1924-12-1. Šiaulių vyskupijos generalinis vikaras, Šiaulių bažnytinio tribunolo santuokos ryšio gynėjas. 1931 - 1937 m. mokėsi Vadžgirio m-kloje, 1938 - 1940 m. - Kretingos gimnazijoje, 1940 - 1943 m. - Raseinių gimnazijoje, 1943 - 1948 m. studijavo KTKS. 1947 m. įšventintas kunigu. 1947 - 1953 m. Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras. Aktyviai dalyvavo po II pasaulinio karo atstatant bažnyčią. 1953 - 1960 m. - Kauno katedros vikaras, Tribunolo notaras, 1960 - 1965 m. - Kauno kurijos sekretorius, nuo 1979 m. Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas ir dekanas. Jo rūpesčiu 1995 m. Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčioje įrengti nauji koncertiniai vargonai. Yra tarptautinių bažnytinės muzikos festivalių globėjas. 60-mečio proga šv. Tėvas popiežius Jonas Paulius II suteikė Monsinjoro garbės laipsnį.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-03-09 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.380.

SAULIUS SONDECKIS

Gimė Šiauliuose 1928 m. Profesorius, Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas, dirigentas, Lietuvos muzikų draugijos garbės narys, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir V laipsnio ordinų kavalierius. 1955 - 1986 - M.K.Čiurlionio meno mokyklos styginių orkestro vadovas, 1959 - 1987 m. - Lietuvos valstyb. konservatorijos styginių instrumentų katedros vedėjas. 1960 m. savo iniciatyva įkūrė Lietuvos kamerinį orkestrą. 1971 m. įteikta valstybinė premija. 1976 m. jo vadovaujamas orkestras laimėjo I vietą tarptautiniame Berlyno jaunimo orkestrų konkurse. 1999 m. Sauliui Sondeckiui Šiaulių universitetas suteikė Garbės daktaro vardą. Prof. S.Sondeckis su M.K.Čiurlionio meno mokyklos styginių orkestru pelnė aukso medalį tarptautiniame H. fon Karajano fondo konkurse (1976). Su jo vadovaujamo Lietuvos valst. kameriniu orkestru koncertavo pasaulio garsenybės M.Rostropovičius, J.Francas, N.Gutman, G.Kremeris, D.Geringas, J.Bašmetas ir kiti. Dirigavo Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Šveicarijos filharmonijų orkestrams.

Daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir svarbių šalies kultūros renginių idėjos autorius bei globėjas. 2000 m. prof. S.Sondeckis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu už 1995 - 1999 m. muzikinę interpretacinę veiklą pristatant Lietuvos meną pasaulyje.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-03-09 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.380.

VILIUS ANTANAS KAZANAVIČIUS

Gimė 1936-07-06 Kriaunose Rokiškio raj. 1968 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę. 1978 m. apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją tema "Miestų inžinerinės infrastruktūros vystymo tobulinimas". Šiuo metu gyvena Vilniuje.

Vilius Antanas Kazanavičius Šiauliuose gyveno ir dirbo 23 metus. 1957 m., baigęs Vilniaus geležinkelio transporto technikumą ir įgijęs techniko statybininko specialybę, septynerius metus dirbo geležinkelio Šiaulių apygardoje meistru, darbų vykdytoju, viršininku. 1964 - 1967 m. ėjo 2-osios gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos skyriaus viršininko, 1966 - 1969 m. - "Mechanikos" gamyklos direktoriaus pareigas. 1969 - 1973 m. V.A.Kazanavičius buvo miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, o nuo 1973 m. iki 1980 m. - pirmininkas.

Per 11 V.A.Kazanavičiaus darbo Vykdomajame komitete metų Šiauliai ryškiai pasikeitė: atsirado daug naujų statinių, įkurta naujų mokymo ir kultūros įstaigų arba pertvarkytos ir išplėtotos iki tol veikusios. V.A.Kazanavičiaus iniciatyva arba jam aktyviai dalyvaujant įrengta parko estrada, pastatyta P.Višinskio biblioteka, Respublikinės ligoninės chirurgijos korpusas, Dailės galerija, Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultetas, Santuokų rūmai, Inžinierių ir Mokytojų namai, "Saulės" ir "Laiko" kino teatrai, Vaikų dailės mokykla, Šiauliai pirmieji Lietuvoje įsirengė pėsčiųjų bulvarą, kuris ir šiandien puošia miestą. Pakito ir miesto komunalinis ūkis: buvo išplėtotos vandenvietės, pastatyti du nauji viadukai, nutiesta naujų gatvių, kapitaliai suremontuota nemaža dalis senųjų, įkurti Lieporių ir Dainų parkai. Kitas reikšmingas V.A.Kazanavičiaus, kaip miesto vadovo veiklos faktas buvo tas, kad jis pagyvino miesto intelektualinį ir kultūrinį gyvenimą. Jo iniciatyva dirbti į miestą buvo pakviesta režisierė Aurelija Ragauskaitė, daug jaunų aktorių ir architektų. Daugelis iš šių žmonių , šiandien jau subrendę kūrėjai, tebedirba mieste. V.A.Kazanavičius aktyviai rėmė miesto Dailininkų, Architektų ir kitų kūrybinių sąjungų, Dramos teatro, Inžinierių namų veiklą.

Didelis V.A.Kazanavičiaus nuopelnas yra ir tas, kad Šiauliai kalbamuoju laikotarpiu išliko bene lietuviškiausias iš Lietuvos didmiesčių.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-09-14 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.82.

VYTENIS RIMKUS

Gimė 1930-01-17 Zatišuose, Padubysio valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Mokėsi Bagdoniškio ir Bazilionų pradžios mokyklose, Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1946 m. kartu su tėvais ištremtas į Sibirą. Ten jaunam kovotojui prieš sovietinį režimą paskirta mirties bausmė, kuri vėliau pakeista į kalinimą lageriuose. 1958-aisiais Vytenis Rimkus grįžo į Lietuvą, dirbo šaltkalviu - dažytoju Šiaulių autobusų parke ir neakivaizdiniu būdu studijavo Leningrado L.Repino dailės institute, kurį 1966 m. baigė su pagyrimu.

Jau daugiau kaip 30 metų Vytenis Rimkus skaito meno istorijos paskaitas Šiaulių universitete, vadovauja studentų ir magistrantų diplominiams darbams, yra doktorantūros komitetų narys visuose Lietuvos universitetuose, Dailės akademijoje, Meno ir kultūros institute. 1974 m. V.Rimkus apgynė dailėtyros daktaro, 1977 m. - dailėtyros habilituoto daktaro disertacijas, 1988 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis.

Profesorius V.Rimkus paskelbė daugiau kaip 2000 publikacijų periodiniuose leidiniuose, enciklopedijose, yra 20 knygų dailėtyros ir visuomenės gyvenimo klausimais autorius. Už tautodailės populiarinimą profesoriui paskirta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Jis aktyviai dalyvauja Dailininkų, Tautodailininkų, Mokslininkų sąjungų veikoje, yra St.Šalkauskio premijos laureatas.

Dailininko V.Rimkaus darbų yra muziejuose, privačiose kolekcijose.

Profesorius padėjo atrinkti ir grąžinti į Lietuvą visuomenės veikėjų Venclauskių dokumentinį turtą, jam paskatinus šios šeimos rūmai buvo padovanoti Šiaulių "Aušros" muziejui.

Profesorius Vytenis Rimkus ne kartą buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos nariu. Miesto kultūros, mokslo, švietimo visuomenei jis žinomas kaip iškili asmenybė, daranti reikšmingą poveikį miesto ir visos Lietuvos dvasiniam gyvenimui.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-09-14 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.82.

ALFONSAS STAKĖNAS

Gimė 1925-02-08 Papiškio km. Rokiškio rajone. Mokėsi Kupiškio ir Rokiškio gimnazijose, 1946 -1952 metais studijavo mediciną Vilniaus universitete ir, įgijęs gydytojo chirurgo specialybę, 1952 m. pradėjo dirbti Šiaulių ligoninėje. Susidomėjęs urologija, jaunas specialistas ėmė gilintis į šios srities paslaptis. 1958 m., įsteigus ligoninėje atskirą Urologijos skyrių, darbštus, gabus ir kvalifikuotas urologas Alfonsas Stakėnas buvo paskirtas šiam skyriui vadovauti ir ėjo vadovo pareigas 41-rius metus. Per tą laiką kauptą patirtį, žinias ir išmintį jis perteikė daugeliui jaunų chirurgų, kurie dabar tęsia savo vadovo darbą.

Gydytojas Alfonsas Stakėnas parašė ir paskelbė daugybę mokslinių straipsnių, apgynė medicinos mokslų daktaro laipsnį, aktyviai dalyvauja Lietuvos urologų asociacijos darbe. Daktaras ir šiuo metu rūpinasi šiauliečių sveikata, dirba gydytoju urologu - konsultantu. Be to, A.Stakėnas vadovauja Trečiojo amžiaus universitetui, yra jo rektorius. Jo vadovaujamame universitete propaguojamos sveikatos apsaugos ir kitų svarbių mokslo sričių naujovės.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-09-14 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.82.

ALBERTAS GRIGANAVIČIUS

Gimė 1934 m. liepos 8 d. Kovarsko miestelyje, Panevėžio rajone. Baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, 1960 metais atvyko dirbti į Šiaulių ligoninę. Chirurgo ir neurochirurgo darbą A. Griganavičius dirbo 34 metus. Nuo 1981 m. rugpjūčio 3 d. iki 1998 m. rugpjūčio 10 d. vadovavo Šiaulių ligoninės Neurochirurgijos skyriui. Antraeiles pareigas gydytojas ėjo Šiaulių "Elnio", "Vairo" gamyklų, Statybos tresto medicinos punktuose, dirbo poliklinikoje, Kraujo perpylimo skyriuje.

Be tiesioginio aukštos kvalifikacijos specialisto darbo, gyd. A. Griganavičius aktyviai prisideda rengiant spaudai ligoninės specialistų mokslinius darbus ir straipsnius, noriai dalijasi savo žiniomis ir patirtimi su jaunais gydytojais, dalyvauja chirurgų mokslinės draugijos darbe, ruošia ir skaito pranešimus.

Gydytojas Albertas Griganavičius yra aktyvus Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio tęsėjas Šiauliuose ir visoje Lietuvoje. Jo iniciatyva Šiaulių mokyklose pradėtas rašinių, piešinių blaivybės tema konkursas išplito po visą Lietuvą ir yra sėkmingai tęsiamas. Gydytojas yra parašęs blaivybės ir moralės temomis šimtus straipsnių į laikraščius "Blaivioji Lietuva" ir "Valančiukų aidas", į kitus laikraščius ir žurnalus. Jis labai aktyvus Lietuvos kalbos draugijos Šiaulių skyriaus valdybos narys, daugkartinis tradicinių lietuvių kalbos diktantų konkursų dalyvis ir prizininkas.

Per pastaruosius penkiolika metų gyd. A. Griganavičius organizavo daug renginių, susijusių su Lietuvos atgimimu, dalyvavo visuose svarbesniuose miesto kultūros renginiuose, filmavo juos, yra sukaupęs didžiulę autentiškos istorinės reikšmės filmoteką. 1999 metais, kuriant Šiaulių mieste Trečiojo amžiaus universitetą (TAU), jis buvo iniciatyvinės grupės narys, išrinktas į TAU tarybą, o vėliau padėjo įkurti Dvasinio tobulėjimo fakultetą ir buvo paskirtas jo dekanu.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2005-09-08 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-293.

JONAS LAMAUSKAS

Gimė 1941 m. vasario 25 d. Kaune. Mokėsi Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1964 m. įgijo dėstytojo, orkestro artisto kvalifikaciją ir buvo paskirtas dirbti bendrojo fortepijono specialybės dėstytoju Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute. Be tiesioginio darbo ėmėsi vadovauti instituto instrumentiniam ansambliui ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Šiaulių muzikos technikume fagoto specialybės dėstytoju.

1966 metais buvo paskirtas dirbti Šiaulių muzikos technikumo (vėliau pavadinto Šiaulių aukštesniąja muzikos mokykla, o dabar - Šiaulių konservatorija) direktoriumi, kuriuo dirba iki šiol. Nuo 1966 m. iki 1989 m. Jonas Lamauskas be tiesioginių pareigų, ėjo Šiaulių miesto liaudies simfoninio orkestro meno vadovo ir dirigento, o nuo 1989 m. iki 1993 m. buvo Šiaulių kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas.

Dirbdamas minėtos mokyklos direktoriumi J. Lamauskas stengėsi suburti tvirtą, kūrybišką, aukštos kvalifikacijos ir kompetencijos darbo komandą., surasti tokias darbo formas ir metodus, kurie garantuotų operatyvų ir dalykišką mokymo ir ugdymo klausimų sprendimą. Didžiulis Šiaulių konservatorijos bendruomenės dėmesys skiriamas moksleivių poreikiui kurti ir koncertuoti.

Siekdamas geros mokymo kokybės, galimybės dėstytojams vykdyti tęstines mokymo programas ir tokiu būdu parengti moksleivius tolimesnėms studijoms Jonas Lamauskas inicijavo Vaikų muzikos mokyklos prie tuometinės Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos įkūrimą. Vaikų muzikos mokykla buvo įkurta 1990 metais ir veikia iki šiol. Abiejų pakopų mokyklose dirba tie patys dėstytojai, o Vaikų muzikos mokyklą baigę moksleiviai dažniausiai tęsia mokslą Šiaulių konservatorijoje.

1999 m. Jonas Lamauskas kartu su kolegomis išleido knygą "Šiaulių konservatorija 1939-1999". Per savo pedagoginio darbo metus jis parengė 15 fagotistų, 5 iš jų tapo įvairaus lygio konkursų laureatais. Dirbdamas kameriniame ir simfoniniame orkestruose bei konservatorijoje J. Lamauskas parengė apie 400 instrumentalistų, kurie yra garsių Lietuvos muzikos kolektyvų atlikėjai, pedagogai, mokslininkai.

Jonas Lamauskas nuo 1964 m. aktyviai dalyvauja rengiant miesto ir Respublikos kultūros renginius: sąskrydžius, festivalius, muzikos ir šokių šventes. Jo iniciatyva 1989 m. įkurtas profesionalus Šiaulių kamerinis orkestras. Tais pačiais metais maestro Jonui Lamauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. Jis yra apdovanotas daugeliu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų, Šiaulių apskrities, Šiaulių miesto garbės, padėkos raštais.

2000 m. drauge su grojančiais dėstytojais J. Lamauskas sukūrė Šiaulių konservatorijos kamerinį orkestrą, kurio meno vadovu ir dirigentu dirba iki šiol.

Joną Lamauską, 40 metų vadovaujantį Šiaulių konservatorijai, prof. Saulius Sondeckis įvardino jį kaip absoliutų vadovo ilgaamžiškumo čempioną Lietuvoje.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2005-09-08 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-293.

VLADAS RAVKA
(1924-2006)

Gimė 1924 m. kovo 20 d. Šiauliuose. Mokydamasis Šiaulių suaugusiųjų gimnazijoje V. Ravka parašė į pogrindinį laikraštį straipsnį, kuriame reiškė nepasitenkinimą prievartine kolektyvizacija. Už tai 1948 metais jis buvo suimtas, tardomas ir nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme. Kalėjo Uralo, Karagandos ir Kemeravo lageriuose.

1958 m. Vladas Ravka su žmona grįžo į Šiaulius, įsidarbino Statybos treste, aktyviai įsijungė į meno saviveiklą, rašė daug straipsnių į Šiaulių miesto laikraštį ir kitus leidinius.

Vladas Ravka nuo 1979 m. iki 1988 m. ir nuo 1996 m. vadovavo kolektyviniam sodui "Margiai". Savo neišsenkančia energija ir optimizmu jis visus sodo narius skatina mylėti ir tausoti gamtą, puošti ir švarinti savo aplinką. Jam vadovaujant sodas "Margiai" ne tik Šiauliuose, bet ir šalyje daug kartų buvo pripažintas gražiausiu, geriausiai sutvarkytu, apdovanotas prizais ir diplomais. Čia leidžiamas sodo laikraštis, rašomas sodo metraštis, įkurtas unikalus sodo muziejus, kurį lanko ir Lietuvos, ir užsienio šalių svečiai. Savo sodo sklypelyje Vladas Ravka iš augalų sukūrė nuostabų Lietuvos žemėlapį.

Nuo 1989 metų V. Ravka buvo politinių kalinių ir tremtinių choro "Tremtinys" dainininkas ir puikus koncertų, švenčių, kitų renginių organizatorius bei vedėjas. Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Gedulo ir vilties dienos, Juodojo kaspino dienos minėjimuose, kuriuose dalyvavo choras "Tremtinys", skambėjo ir įtaigus, dvasingas, geranoriškas Vlado Ravkos balsas; jo oratorinio, poetinio talento dėka didžioji minėtų renginių dalis turėjo tikro nuoširdumo, tautiškumo, dvasingumo atspalvį.

Vladas Ravka Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKT) sąjungos veikloje dalyvavoa nuo jos įsikūrimo: 1991-1992 m. buvo LPKT Šiaulių skyriaus pirmininkas, šio skyriaus Kultūros komisijos pirmininkas. V. Ravka buvo aktyvus Šiaulių senjorų draugijos narys.

1997 m. išėjo Vlado Ravkos publicistikos knyga "Gyvenimo padiktuota". Ši prisiminimų ir poezijos knyga liudija, kad jos autorius yra gabus rašytojas ir poetas.

Iškentęs sunkią genocido aukos naštą ir nepalūžęs, Vladas Ravka išsiugdė savitą požiūrį į vykstančius visuomeninius procesus ir juose dalyvaujančius žmones: jam ne tiek rūpėjo formaliojo persitvarkymo dalykai, kiek žmonių dvasinio atgimimo reikalai.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2005-09-08 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-293.

ALFONSAS ARMALAS

Gimė 1943 m. balandžio 5 d. Krakių miestelyje, Kėdainių rajone. 1968 m. baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo kelių inžinieriaus specialybę ir pradėjo dirbti Kėdainių kelių eksploatavimo valdyboje. 1972 m. paskirtas Radviliškio autokelių valdybos viršininku, o 1974 m. – Šiaulių kelių valdybos Nr. 4 viršininku. 1993 m. valdyba buvo privatizuota ir pavadinta UAB „Šiaulių plentas“. Alfonsas Armalas tapo bendrovės generaliniu direktoriumi.

Vadovo suburtas darbščių, pareigingų, kvalifikuotų darbuotojų kolektyvas kasmet gerina bendrovės ekonominius rodiklius. Svarbiausi A. Armalo ir viso kolektyvo uždaviniai – kelti darbuotojų profesionalumą, gerinti darbų kokybę ir naudoti pačias pažangiausias technologijas – sėkmingai sprendžiami. A. Armalas ir jo vadovaujama įmonė aktyviai dalyvauja viso Šiaulių regiono verslo plėtroje. Už nuopelnus verslui Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija apdovanojo Alfonsą Armalą rūmų garbės ženklu „Darbo žvaigždė“. Jis yra nusipelnęs šalies inžinierius, daug kartų už profesinius pasiekimus apdovanotas įvairiais pagarbos ženklais.

Nuo 1983 m. A. Armalas ir jo vadovaujama įmonė remia sporto veiklą. UAB „Šiaulių plentas“ yra krepšinio klubo „Šiauliai“ įkūrėja ir jo generalinė rėmėja. A. Armalas – vienas iš Šiaulių futbolo atgaivinimo iniciatorių, o UAB „Šiaulių plentas“ yra pagrindinė Šiaulių futbolo ekipos rėmėja.

Alfonsas Armalas yra iniciatyvus, energingas, gabus organizatorius, geranoriškas, patikimas žmogus, savo patirtį ir išmintį gebantis panaudoti miesto ir visos Lietuvos labui. Pomėgiai – medžioklė, turizmas, sportas, kultūros renginiai – padeda jam išlaikyti jaunatvišką dvasią, turėti daugybę gerų draugų.

Alfonsas Armalas kartu su žmona Irena užaugino du sūnus ir džiaugiasi keturiomis anūkėmis.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2006-09-07 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-308.

PRANAS PIAULOKAS
(1945-2008)

Gimė 1945 m. birželio 2 d. Endriejave, Klaipėdos rajone. 1969 m. baigė tuometinę Lietuvos konservatoriją ir nuo tada dirbo aktoriumi Šiaulių dramos teatre. Per tą laiką aktorius teatro scenoje sukūrė beveik šimtą ryškių, įspūdingų vaidmenų. P. Piaulokas yra vaidinęs ir kine: sukūrė Auktmos („Herkus Mantas“), Zavišos („Atpildo diena“), Seržanto („Daktaro Ivenso tylėjimas“), Pedro („Visa teisybė apie Kolumbą“), Šešėlio („Žaltvykslės“) vaidmenis.

Pranui Piaulokui 1977 m. suteiktas Nusipelniusio artisto, o 1985 m. – Liaudies artisto vardas. Jis yra apdovanotas Valstybine ir Kultūros ministerijos premijomis, septynis kartus pelnė Augustino Griciaus premiją už geriausius sezono vaidmenis, o 1996 m. apdovanotas Potencijos Pinkauskaitės premija.

P. Piaulokas buvo intelektualus, kūrybingas aktorius. Už savo įvairiapusę kultūrinę veiklą 2005 m. jis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu bei Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

Pranas Piaulokas buvo Šiaulių miesto patriotas, savotiškas Šiaulių simbolis, 37-nerius aktyvios kultūrinės veiklos metus atidavęs šiauliečiams. Jis dalyvavo miesto šventėse, Šiaulių universiteto, bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų renginiuose. Įtaigiu, meistriškai ištartu žodžiu aktorius siekė ugdyti žmonių dvasingumą, kelti kultūros, erudicijos, intelekto lygmenį.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2006-09-07 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-308.

KAZYS KNIZIKEVIČIUS (1915-2009)

Gimė 1915 m. birželio 28 d. Pumpėnuose, Pasvalio rajone.
1944 m., atkūręs Joniškio ligoninę ir ambulatoriją, tapo jos vadovu, o 1946 m. paskirtas dar ir Joniškio rajono sveikatos apsaugos skyriaus vedėju. K. Knizikevičiaus organizacinė ir profesinė veikla neliko nepastebėta – 1950 m. jis paskirtas Šiaulių srities sveikatos apsaugos skyriaus vedėju. Kartu jis pradėjo dirbti ir Šiaulių respublikinės ligoninės gydytoju rentgenologu.

1953 m. K. Knizikevičius buvo paskirtas Šiaulių respublikinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju ir visą energiją skyrė jos įrengimui, aprūpinimui pažangiausia technika ir technologijomis, o vėliau – sveikatos apsaugos sistemos sukūrimui Šiauliuose. K. Knizikevičius 23 metus ėjo šias pareigas. Jis buvo gerbiamas kolektyvo ir mylimas pacientų. Vadovaujant K. Knizikevičiui, Šiauliuose iškilo naujų gydymo įstaigų korpusų, buvo įsteigta naujų specializuotų ligoninių ir dispanserių, išsiplėtė poliklinikų ir ambulatorijų tinklas, išaugo nauja specialistų karta, pradėtas mokslinis tiriamasis darbas. Vyriausiojo gydytojo vadovaujami septyni gydytojai apgynė disertacijas ir gavo mokslinius vardus. Kartu K. Knizikevičius dirbo ir gydytoju rentgenologu, nuolat tobulinosi specialiuose kursuose ir medicinos institutuose, aktyviai dalyvavo Šiaulių krašto rentgenologų mokslinės draugijos darbe, ruošė leidinius ir organizavo mokslines konferencijas. Jo sukaupta patirtis ir profesionalumas leido išsaugoti gyvybę ir sveikatą daugeliui Šiaulių miesto ir krašto žmonių. Jam suteiktos aukščiausioji gydytojo rentgenologo ir 1-oji sveikatos apsaugos organizatoriaus kategorijos. Gydytojas apdovanotas medaliais, garbės raštais ir kitokiais pagarbos ženklais. Gimimo 90-mečio proga K. Knizikevičiui suteiktas Nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo garbės vardas, jam įteiktas garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

Sulaukęs pensinio amžiaus, K. Knizikevičius nenutraukė darbinės veiklos, dar 23 metus dirbo rentgenologo darbą, ugdė jaunus specialistus. Šiuo metu jis tęsia prieš 40 metų pradėtą darbą – rašo Šiaulių krašto sveikatos apsaugos istoriją, 1-oji knygos dalis jau išleista.

Gydytojas visada buvo ir yra gerbiamas kolegų ir visuomenės už erudiciją, intelektą, jautrumą, darbštumą, už norą ir sugebėjimą išklausyti, patarti, padėti.

K. Knizikevičius su žmona Birute išaugino tris dukteris.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2006-09-07 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-308.

JO EKSCELENCIJA EUGENIJUS BARTULIS

Jo Ekscelencija vyskupas Eugenijus Bartulis gimė 1949 m. gruodžio 7 d. Kaune, darbininkų šeimoje. Jis buvo jauniausias iš 10 vaikų. Eugenijus Bartulis mokėsi Kauno 7-ojoje vidurinėje mokykloje, studijavo Kauno tarpdiacezinėje kunigų seminarijoje ir 1976-05-30 buvo įšventintas kunigu. 1976-1989 m. jis ėjo vikaro ir klebono pareigas keliose Lietuvos katalikų bažnyčiose.1990 m. kun. Eugenijus Bartulis paskirtas Kauno arkivyskupijos kancleriu ir Kunigų seminarijos dvasios tėvu. Jis, 1995 m. tapęs Kauno Kristaus prisikėlimo parapijos klebonu, sėkmingai rūpinosi bažnyčios atstatymo darbais. Nuo 1996 m. birželio metus laiko Eugenijus Bartulis ėjo Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. 1997 m. birželio 29 d. kunigas Eugenijus Bartulis konsekruotas vyskupu.

1997 m. gegužę popiežius Jonas Paulius II įsteigė Šiaulių vyskupiją. Jos pirmuoju vyskupu tapo Eugenijus Bartulis. 1997 m. liepos 13 d. jį iškilmingai ir džiaugsmingai sutiko Šiaulių krašto ir miesto žmonės.

Jo Ekscelencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pasižymi aukščiausia dvasios kultūra, nuoširdumu, pasiaukojančiu tarnavimu Dievui ir žmonėms. Jis sugeba maloniai išklausyti, suprasti ir atjausti kiekvieną žmogų, yra sukaupęs didelę sielovados ir organizacinio darbo patirtį, uždega ir sutelkia žmones prasmingai veiklai. Už valstybės skirtas lėšas kurijai statyti vyskupas atnaujino Šiaulių katedrą. Jo iniciatyva įkurti vyskupijos Šeimos, Jaunimo, Katechetikos centrai, praturtinę ir pagyvinę šiauliečių dvasinį gyvenimą. Kasmet vyskupo rengiamos šeimų šventės suburia tūkstančius dalyvių.

Vyskupas Eugenijus Bartulis globoja unikalųjį Kryžių kalną, kasmet surengia jame atlaidus, organizuoja piligriminius žygius pėsčiomis iš Šiaulių į Kryžių kalną, iš Kryžių kalno ir iš Tytuvėnų į Šiluvą, pats juose dalyvauja ir jiems vadovauja. 2000 m. Šventasis Tėvas vyskupą Eugenijų Bartulį, kaip artimą jaunimui asmenybę, paskyrė Lietuvos kariuomenės ordinaru. Šias pareigas jis garbingai atlieka iki šiol. Vyskupo iniciatyva Šiaulių vardas skamba per Vatikano radiją bei Lietuvos katalikiškoje spaudoje.

2003 m. vyskupas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Šiaulių universitetu. Jo iniciatyva universitete įteisinta kapeliono pareigybė, pradėta dėstyti nauja studijų programa - meninis ugdymas ir tikyba. Jo pamokslai blaivybės temomis susilaukė aukščiausio Lietuvos blaivybės draugijų asociacijos įvertinimo.

Vyskupas Eugenijus Bartulis yra Blaivystės sąjūdžio, kitų katalikiškų organizacijų dvasinis vadovas. Jis visada laukiamas mokyklose, darbo kolektyvuose, noriai ir aktyviai dalyvauja miesto renginiuose, suteikia jiems gilesnę prasmę, palaiko glaudžius ryšius su daugeliu užsienio katalikiškų organizacijų, tuo garsindamas pasaulyje Šiaulių ir Lietuvos vardą.

Vyskupas mėgsta sportą, keliones, fotografiją. 2000 m. jis išleido savo nuotraukų albumą "Kryžių kalnas", 2007 m. - fotografijų kalendorių "Kryžiai Europos kalnuose".

Savo nepakartojamai patrauklia ir iškilia asmenybe, reikšmingais kasdieniais darbais vyskupas Eugenijus Bartulis pelnė didelę šiauliečių pagarbą ir dėkingumą.

BRONIUS PRĖSKIENIS

Bronius Prėskienis gimė 1930 m. birželio 14 d. Bugonyse, Alytaus rajone. 1949 m. jis baigė Merkinės gimnaziją, 1949-1953 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lituanistiką. 1953 m. jis gavo paskyrimą į Šiaulius ir per penkias dešimtis metų paskyrė šiam miestui: dirbo Šiaulių mokytojų institute, Šiaulių pedagoginiame institute ir Šiaulių universitete. 1955-1963 m. Bronius Prėskienis buvo Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas, 1969 m. ir 1971-1972 m. - mokslo ir mokymo prorektorius, 1970 m. laikinai ėjo instituto rektoriaus pareigas, beveik 20 metų (1973-1992) buvo didžiausio institute Pedagogikos fakulteto dekanas. Eidamas šias pareigas Bronius Prėskienis rūpinosi Šiaulių pedagoginio instituto plėtimu, naujų specialybių steigimu, siekė, kad Šiauliuose būtų kuo daugiau besimokančio jaunimo. Nepriklausomybės metais profesorius buvo Šiaulių universiteto Senato narys, o nuo 2002 m. - aktyvus Šiaulių universiteto veteranų klubo "Emeritus" viceprezidentas.

Daugelis jo mokslo darbų sietini su Šiauliais, Šiaulių regionu. 1995 m. Bronius Prėskienis išleido monografiją "Jovaras", 1997 m. - monografiją "Juozas Miliauskas-Miglovara", kurioje iškėlė iš praeities ir įvertino unikalaus šiauliečio J. Miliausko-Miglovaros gyvenimą ir kūrybą.

Literatūros mokslui, mokytojams lituanistams, istorikams, apskritai visuomenei ypač vertinga 2003 m. išleista Broniaus Prėskienio didelės apimties monografija "Šiaulių krašto literatūros panorama", kurioje pateikiama enciklopedinio pobūdžio Šiaulių regiono literatūrinio gyvenimo istorija, supažindinama su rašytojais, literatais, raštų rengėjais, leidyklomis, įvykiais, susijusiais su dabartine Šiaulių apskritimi nuo pat mūsų literatūros pradžios iki šių dienų. Iš viso profesorius Bronius Prėskienis yra išleidęs 12 knygų (vienos iš jų yra bendraautoris).

Svarbūs ir kiti Broniaus Prėskienio teorinio pobūdžio darbai - mokymo priemonės: "Kai kurie literatūros tyrimo metodologiniai principai", "Sociologinis literatūros tyrinėjimas", "Probleminiai literatūros mokslo aspektai" ir kt. Bronius Prėskienis parašė leidinį "Žvilgsnis į Pedagogikos fakulteto istoriją", o kartu su A. Gudavičiumi 1998 m. parašė knygą "Nuo Šiaulių mokytojų instituto iki Šiaulių universiteto (1948-1998)".

Profesorius Bronius Prėskienis paskelbė spaudoje apie 150 straipsnių, tezių, pranešimų tekstų, recenzijų. Jis bendradarbiauja Šiaulių krašto spaudoje, yra ne vieno leidinio sudarytojas, redaktorius, redakcinių kolegijų narys. Jo parašytas įvadinis straipsnis Šiaulių krašto nežinomos rašytojos B. Mejerytės knygai "Jonė" - tai dar vienas Broniaus Prėskienio darbas, padėsiantis rasti ir stiprinti praeities ir dabarties jungtį.

Bronius Prėskienis yra visuomeniškas Šiaulių žmogus, sporto žinovas ir aktyvus dalyvis, krepšinio klubo "Sekmadienis" seniūnas ir žaidėjas. 2006 m. profesoriui buvo suteiktas garbingas ir retas Šiauliuose Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Garbės medžiotojo vardas, liudijantis jo humanistinį požiūrį į pasaulį ir gamtos apsaugą.

Profesorius Bronius Prėskienis savo darbais ir pilietinės pozicijos raiška įrodęs lojalumą, pagarbą Šiauliams, jų istorijai, turi įtakos ir šiuo metu Šiauliuose vykstantiems pozityviems pokyčiams.

ALGIMANTAS VITOLIS TRUŠYS

Algimantas Vitolis Trušys gimė 1936 m. rugsėjo 16 d. Kaune. Vaikystės ir paauglystės metai praėjo Pušalote. 1955-1961 m. jis studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute. Algimantas Vitolis Trušys - tapytojas monumentalistas. Nuo 1961 m. jis pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame institute (dabar - Šiaulių universitete) dėstytoju, tapo docentu, profesoriumi, ėjo Piešimo, Dailės didaktikos katedrų vedėjo pareigas. Algimantas Vitolis Trušys nuo 1974 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 2006 m. - pensininkas. Jo tapybos ir akvarelės darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje vykusiose parodose. Tapytojas yra surengęs personalinių parodų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, keliuose Žiemgalos miestuose ir miesteliuose.

Dailininkas Trušys praeito šimtmečio septintąjį dešimtmetį ir vėliau daug jėgų ir laiko skyrė jaunimo kūrybingumui ir estetiniam lavinimui skatinti, kartu su kolegomis ėmėsi kurti Šiaulių dailės centrą, rengė pirmąsias viešas vaikų kūrybos parodas, kurios išplito visoje Lietuvoje ir užėmė ryškią vietą bendrojoje kultūros panoramoje. Jis išleido dailės mokymo priemonių, poezijos rinkinį. Pedagogikos baruose nuėjo ilgą kelią nuo dėstytojo iki katedros vedėjo, profesoriaus, senato pirmininko pavaduotojo. Apie Algimanto Vitolio Trušio pedagoginę, visuomeninę veiklą ir kūrybą plačiai žinoma, ji gerai įvertinta, pelniusi garbingų apdovanojimų. Kelis dešimtmečius apie dailininką rašoma, jo kūriniai publikuojami periodiniuose Lietuvos kultūros ir meno leidiniuose. 1979 m. apie jį išleista monografija.

Šiauliuose yra tokių reikšmingų monumentalių dailininko kūrinių kaip mozaikos Dramos teatre, Šiaulių ligoninės Chirurgijos skyriuje, Šiaulių kolegijoje, ant miesto bibliotekos Vytauto gatvėje fasado, mozaikiniai poeto Jovaro, prof. St. Šalkauskio, prof. M. Biržiškos, pianisto I. Prielgausko portretai ir daugelis kitų kūrinių. Už mozaiką "Iš lietuvių mitologijos" Vilniaus universitete Algimantui Vitoliui Trušiui suteikta valstybinė premija.

Dailininkas sukūrė daugybę portretų, peizažų, istorinių paveikslų, juos kūrė pieštuku, akvarele, pastele, aliejumi, koliažo, freskos, sgrafito, mozaikos technikomis. Jis nuėjo kelią per realizmą, opartą, abstrakcionizmą, simbolizmą, dekoratyvizmą, istorizmą iki viską apimančio ir vainikuojančio regionalizmo su principiniu gyvenimiškosios pozicijos ir nuo jos priklausančios meninės raiškos deklaravimu. Jo kūriniai išsisklaidė pas žmones, suaugo su sienomis interjeruose ir eksterjeruose, gyvena žurnaluose ir albumuose. Algimanto Vitolio Trušio tapybos ir akvarelės darbų turi įsigiję Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos muziejai, privatūs kolekcininkai Olandijoje, Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje.

Algimantas Vitolis Trušys yra kūrybos entuziastas, nuolat ieškąs meninės raiškos naujovių, bet pastovus meile gimtajam kraštui ir jo žmonėms.

STASYS GLIAUDYS

Stasys Gliaudys gimė 1928 m. gruodžio 15 d. Kelmės valsčiuje. Mokėsi Kelmės gimnazijoje, o ją baigęs - Veterinarijos akademijoje. 1954 m. baigė studijas įgydamas zootechniko specialybę. 1960 m. neakivaizdiniu būdu baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą. Dirbo zootechniku, dėstytoju. 1974 m. pradėjo dirbti tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, Pedagogikos fakultete.

Vienas pats, kartais ir su studentais, gamino herbarus, gaudė, rinko vabzdžius, kaupė kitas mokymo ir vaizdines priemones. Taip buvo įkurti botanikos ir zoologijos kabinetai. Pastarasis 2000 m. tapo Gamtos muziejumi. Jo ekspozicijoje yra unikalių eksponatų, kurių neturi kiti šalies zoologijos muziejai.

S. Gliaudys daug metų tyrinėjo Lietuvos augalus. Paskelbė daug straipsnių apie žiedadulkes, su bendraautoriais išleido knygą "Bitininkystė".

1974 m. jis pradėjo tirti Kurtuvėnų landšaftinio draustinio drugius, kitus vabzdžius. 1978 m. tyrė Vinkšnėnų, dalies Gubernijos miškų naktinius drugius ir nustatė, kad jų esama daugiau nei 300 rūšių. Remiantis šiais tyrimais, Vinkšnėnų miškas buvo paskelbtas entomologiniu draustiniu ir pavadintas Vijolės entomologiniu draustiniu.

S. Gliaudys tyrė Šiaulių miesto bei priemiesčio paukščius ir rado jų 160 rūšių. 1976-1977 m. atliko išsamius Talkšos ir Ginkūnų ežerų, garsėjančių paukščiais, tyrimus, kurie tapo svarbiu šaltiniu stebint tolesnius šių ežerų paukščių įvairovės pokyčius.

Iš viso S. Gliaudys yra paskelbęs apie 300 straipsnių. 2001 m. buvo išleista jo 294 puslapių knyga "Gamtos namuose". Jis - Šiaulių universiteto botanikos sodo įkūrėjas.

Tradicija tapo S. Gliaudžio organizuojamos miško atsodinimo talkos. Jis organizavo talkas tvarkant Varputėnų parką, Bubių piliakalnį, Girininkų kalną, Aukštaitijos nacionalinį parką, Pageluvyje rengiant ekologinį taką.

S. Gliaudys dėjo daug pastangų, kad būtų išsaugotas vertingas priemiestinis Voveriškių pušynėlis, Aukštelkės aukštapelkė, Talkšos ir Ginkūnų ežerų augalija bei paukščiai, Kurtuvėnų landšaftinis draustinis, rūpinosi Sukilėlių kalnelio sutvarkymu.

"Švari gamta - sveika tauta," - su šiuo šūkiu S. Gliaudys stovėjo prie Šiaulių žaliųjų judėjimo ištakų, dalyvavo pirmuosiuose šio judėjimo renginiuose.

S. Gliaudys - ilgametis Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Šiaulių miesto skyriaus tarybos narys ir konsultantas, Kurtuvėnų regioninio parko "Žaliosios mokyklos" dėstytojas, Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto lektorius.

Ir šiandieną, būdamas garbingo amžiaus, S. Gliaudys yra aktyvus Šiaulių miesto bendruomenės narys: konsultuoja miesto architektus Salduvės parko ir Talkšos ežero tvarkymo klausimais, teikia įvairių pasiūlymų dėl Šiaulių miesto aplinkos sutvarkymo, dirba Šiaulių universiteto gamtos muziejuje.

Jis kuklus ir paprastas, lengvai su kitais randantis bendrą kalbą: "Ieškokime pirmiausia, kas mus jungia, kas bendra, o ne kas skiria, ir mūsų santykiai iškart prašviesės".

S. Gliaudžio mokslinė, pedagoginė ir visuomeninė veikla - puikus ir sektinas pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dirbti jo ir jo žmonių labui.

ARVYDAS SALDA

Arvydas Salda gimė 1955 m. lapkričio 7 d. Kretingos rajone. Mokėsi Kretingos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, Kauno politechnikos institute, Vilniaus universitete. Įgijo taikomosios matematikos specialybę.

Šiauliuose Arvydas Salda savo veiklą pradėjo Šiaulių skaičiavimo centro viršininko pavaduotoju. Jo iniciatyva šioje įstaigoje buvo įdiegtos naujos technologijos, padėjusios vykdyti viso Šiaulių regiono statistikos valdymą.

Nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų Arvydas Salda aktyviai įsijungė į Šiaulių miesto savivaldos formavimą, jai priskirtų funkcijų vykdymą ir savivaldos sistemos tobulinimą. 1991 metais, vienu sunkiausių šalies ekonomikos laikmečiu, jis buvo išrinktas antruoju Šiaulių miesto meru ir savo darbštumu bei sumanumu padėjo Šiaulių miestui siekti ekonominio ir socialinio stabilumo. Jo idėjos ir darbai iki šiol tęsiami.

1995-2007 metais, būdamas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, Arvydas Salda savo konstruktyviais siūlymais realiai prisidėjo prie Šiaulių miesto gerovės kūrimo, demokratijos skatinimo, pilietiškumo ugdymo. Jis ragino tobulinti Savivaldybės tarybos priimamus sprendimus, visomis išgalėmis gynė Šiaulių miesto interesus, padėjo garsinti miesto vardą. Arvydas Salda intensyviai dirbo, kad išliktų Šiaulių oro uostas, kaip vienas strateginių ir miesto plėtrai reikšmingų objektų, rėmė Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų atkūrimo darbą, buvo šių rūmų tarybos narys. Be to, jis buvo vienas iš pirmųjų, pradėjusių šalyje įgyvendinti laisvųjų ekonominių zonų idėjas.

Šiuo metu Arvydas Salda atstovauja vieninteliam mūsų miesto bankui - AB Šiaulių bankui, kurio centrinė būstinė yra Šiauliuose, o filialai veikia visoje Lietuvoje. Efektyviai dirbantis bankas, kurio stebėtojų tarybos pirmininkas nuo 1999 m. yra Arvydas Salda, planingai didina akcinį kapitalą ir sėkmingai uždirba grynąjį pelną, tuo prisidėdamas prie miesto ekonominės gerovės.

Įvairiapusė Arvydo Saldos visuomeninė veikla: jis yra Šiaulių universiteto tarybos narys, "Rotary" klubo narys, Šiaulių miesto 2007-2016 metų strateginio plėtros plano rengimo darbo grupės narys, Lietuvos liberalų ir centro sąjungos narys.

Arvydas Salda vedęs, kartu su žmona Nijole užaugino du sūnus. Mėgsta sportuoti, keliauti, skaityti, lankyti parodas ir rinkti kuo daugiau informacijos. Jis žavisi klasikiniu džiazu, teatro menu, gamta, ypač - Lietuvos gamta.

Arvydas Salda savo darbštumu, iniciatyvumu, meile Šiaulių miestui, sumaniu, kūrybingu ir veikliu vadovavimu nusipelnė visų šiauliečių pagarbos ir dėkingumo.

NELLIE SUDAVICIUS MACCALLUM

Nellie Sudavicius MacCallum gimė po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, lietuvių šeimoje. Vėliau Sudavičių šeima persikėlė į Ameriką.

1963 m. ji baigė Omahos (JAV) universitetą ir įgijo vaizduojamojo meno bakalauro diplomą. Dirbo keliose Nebraskos valstijos įmonėse kūrybinį darbą, vadovavo darbo kolektyvams, plėtojo verslą, tuo pačiu metu turėdama platų visuomeninių interesų, susijusių su jos kilmės šalimi - Lietuva - ratą.

Nellie Sudavicius MacCallum yra Omahos draugystės su Šiauliais idėjos autorė. Būdama aktyvi Omahos lietuvių bendruomenės pirmininkė ir suprasdama bendravimo su tautiečiais svarbą, Nellie Sudavicius MacCallum labai noriai dalyvavo Omahos miestų-partnerių asociacijos veikloje ir stengėsi užmegzti ilgalaikius ryšius su Lietuva. Jos iniciatyvos ir didelių pastangų dėka 1994 m. buvo nutiestas pirmasis bendravimo tiltas tarp Šiaulių ir Omahos miestų, o 1996 m. gegužės 17 d. Šiauliuose buvo pasirašyta šių abiejų miestų bendradarbiavimo sutartis. Per 12 metų laikotarpį (1996-2008) atlikta daug darbų stiprinant Omahos ir Šiaulių bendradarbiavimą bei draugystę: pasirašytos bendro darbo Šiaulių ir Nebraskos universiteto Omahoje (UNO), Šiaulių apskrities ligoninės, kitų miesto institucijų ir atitinkamų partnerių Omahoje sutartys. Nellie Sudavicius MacCallum daug prisidėjo prie abiejų šalių universitetų bendradarbiavimo plėtotės. Ji nuolat rūpindavosi Šiaulių universiteto studentais ir dėstytojais, meno kolektyvais, kurie pagal akademinių ir kultūrinių mainų programas atvykdavo į UNO, organizuodavo ir koordinuodavo jų apgyvendinimą. Nuo 1997 m. padedami Nellie Sudavičius MacCallum, Omahoje su koncertinėmis programomis lankėsi Šiaulių miesto vaikų ansamblis "Ro-ko-ko", pianistas Rimantas Vingras, muzikantas ir dainininkas Virgis Stakėnas, Šiaulių universiteto meno kolektyvai "Saulė", "Studium", "Dagilis", Kuršėnų L. Ivinskio gimnazijos moksleivių teatras "Globus" ir kiti menininkai. Jos dėka Šiauliuose lankėsi ir koncertavo Amerikos indėnų ansamblis.

Nellie Sudavicius MacCallum atkaklumas, kruopštumas, pareigingumas, užsibrėžto tikslo siekimas padėjo suburti įvairių tautų žmones bendram tikslui - geriau pažinti vieniems kitus, kūrybiškai mokytis ir dirbti, spręsti iškilusias problemas per kultūros, švietimo, verslo ir savivaldos mainų projektus. Neblėstantis entuziazmas, meilė Lietuvai ir toliau skatina ją aktyviai dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje bei garsinti Lietuvos ir Šiaulių miesto vardą pasaulyje.

ALEKSANDRA ALDONA MASĖNIENĖ

Gimė 1941 m. liepos 21 d. Joniškio rajone. Mokėsi Kauno ir Žagarės (Joniškio r.) vidurinėse mokyklose, Vilniaus kultūros ir švietimo technikume, Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete. Įgijusi baletmeisterės kvalifikaciją, buvo paskirta dirbti Pakruojo kultūros namuose, kur pasižymėjo kaip sumani, veikli, reikli sau ir kitiems vadovė. Savo iniciatyva subūrė net trijų žanrų - tautinių šokių, baleto ir pramoginių šokių - kolektyvus ir vadovavo jiems.  

Aleksandra Aldona Masėnienė 1969 m. buvo pakviesta dirbti į Šiaulius vaikų baleto studijos vadove. Jos darbo laikotarpiu nedidelis šokėjų būrelis išaugo į didelį būrį: vienu metu kolektyvą sudarė net 13 grupių su 460 šokėjų nuo 4 iki 18 metų amžiaus. 1976 m. vaikų choreografiniam kolektyvui suteiktas pavyzdinio kolektyvo vardas "Želmenėliai". Įvairiuose konkursuose ir festivaliuose kolektyvas daugybę kartų pelnė laureatų ir diplomantų vardus.

1983 m. Aleksandrai Aldonai Masėnienei suteiktas Nusipelniusio kultūros darbuotojo vardas.

Šokių ansamblis "Želmenėliai" ir jo meno vadovė A. A. Masėnienė 2005 m. pripažinti absoliučiai geriausiais Lietuvoje, apdovanoti aukščiausiuoju apdovanojimu - Lietuvos liaudies kultūros centro nominacija "Aukso paukštė". Ansamblio vadovė apdovanota Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu "Už nuopelnus Šiaulių apskričiai", padėkos raštais, premijomis.

Aleksandra Aldona Masėnienė yra talentinga kūrėja, jautri, supratinga mokytoja, kuri viso savo gyvenimo darbu įrodė meilę augančiam ir bręstančiam žmogui, Šiauliams, Lietuvai. Daugelis buvusių "Želmenėlių" kolektyvo šokėjų tapo gerai žinomais choreografais. Jos suburtas ir vadovaujamas kolektyvas aktyviai dalyvauja Šiaulių miesto kultūros renginiuose, valstybės švenčių minėjimuose, pasaulio ir Lietuvos moksleivių dainų ir šokių šventėse, kuriose A. A. Masėnienė kviečiama būti vyriausiąja baletmeistere. Jos vadovaujamam kolektyvui plojo ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Čekijos, Prancūzijos, Olandijos, Portugalijos, Švedijos, Italijos žiūrovai.

Aleksandra Aldona Masėnienė kiekvieno šokėjo širdyje ugdo tautiškumą, įžiebia pasididžiavimo ir meilės savo miestui, Tėvynei jausmus. Ji sukūrė šokius "Lietuva brangi", "Brangiausios spalvos", skirtus valstybinėms šventėms, šokį "Atmintis" - sausio 13-osios įvykiams paminėti.

Nusipelniusios choreografės kūrybinės veiklos stažas - 49 metai, iš jų 40 metų skirta Šiaulių kultūrai.

Aleksandra Aldona Masėnienė yra ištekėjusi, kartu su vyru Juliumi užaugino sūnų ir dukterį.

JŪRA NIJOLĖ VIKTORIJA DAULENSKIENĖ

Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė (Dankevičiūtė) gimė 1933 m. balandžio 5 d. Marijampolėje, pedagogės ir agronomo šeimoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Kauno medicinos institute, kurį baigusi 1957 metais pradėjo dirbti Šiauliuose vaikų gydytoja. Dirbo Šiaulių ligoninės Vaikų ligų skyriuje, buvo Šiaulių rajono gydytoja neurologė konsultantė, gilinosi į vaikų psichoneurologijos sritį, ne kartą stažavosi Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Maskvoje.

Nuo 1963 metų Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė dirbo dėstytoja Šiaulių pedagoginiame institute. 1973 metais Vilniaus universitete ji apgynė daktaro disertaciją "Neurologinė nepažangių masinės mokyklos mokinių analizė" ir tapo medicinos mokslų daktare. Nuo 1975 metų yra docentė.

Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė buvo Šiaulių pedagoginio instituto Defektologijos fakulteto (dabar Socialinės gerovės ir negalės studijos) Specialiosios pedagogikos, vėliau - Medicinos pagrindų katedrų dėstytoja, tačiau visą laiką lygiagrečiai ir neatlygintinai (taip reglamentavo to meto įstatymai) dirbo vaikų gydytoja neurologe ligoninėje, Vaikų poliklinikoje, Kūdikių namuose, Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje ir konsultavo Šiaulių zonos ligoninėse gydomus vaikus. Gydytojos darbas leido jai vykdyti svarbiausią misiją - besąlygiškai ir tiesiogiai tarnauti žmonėms ir neprarasti gydytojos kvalifikacijos, darbo įgūdžių. Ta patirtis buvo reikalinga vykdant mokslo tiriamuosius darbus, rengiant konferencijas. Nuo 1963 iki 2003 metų Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė rašė mokslines publikacijas, išleido 5 metodines mokymo priemones studentams, kurios naudojamos iki šiol. Ji visada puoselėjo ir skleidė humanizmo idėjas, gaivino krikščioniškąsias vertybes, padėjo visiems ir viskuo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gydytoja ir pedagogė J. N. V. Daulenskienė tapo Moterų katalikių organizacijos nare, Senjorų klubo nare, atsiskleidė kaip poetė. Ji aktyviai dalyvauja miesto kultūros renginiuose, domisi istorija. Išėjus į anapilį gydytojui, Šiaulių miesto garbės piliečiui K. Knizikevičiui, ji ėmėsi toliau tvarkyti Šiaulių ligoninės veiklos dokumentus, renka bei rengia publikuoti gydytojų prisiminimus.

Medicinos mokslų daktarė docentė Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė visą savo gyvenimą paskyrė Šiaulių miesto ir krašto vaikų sveikatinimui, mokslo tiriamajam, pedagoginiam darbui, pilietiškumo ir humanizmo sampratų įtvirtinimui jauno žmogaus sąmonėje.

VIKTORIJA ČMILYTĖ

Viktorija Čmilytė gimė 1983 m. rugpjūčio 6 d. Šiauliuose. Baigė Šiaulių Didžvario gimnaziją, Latvijos universiteto Filologijos fakultete studijavo anglų kalbą. Didžiausi Viktorijos Čmilytės pasiekimai garsinant Šiaulių miesto ir Lietuvos vardą pasiekti prie šachmatų lentos.

Su šachmatų žaidimo paslaptimis penkiametę Viktoriją Čmilytę supažindino jos tėvelis Viktoras Čmilis. Pirmąją svarbią pergalę Viktorija iškovojo 1993 m., kai tapo Europos mergaičių šachmatų čempionato nugalėtoja. 1995 m. Brazilijoje vykusiame šachmatų čempionate Viktorija Čmilytė tapo pasaulio vaikų šachmatų čempione. Atkakliai dirbdama, per 21 savo sportinės karjeros metus Viktorija Čmilytė iškovojo daug ryškių pergalių pasaulio ir Europos čempionatuose, tapo daugkartine Lietuvos šachmatų čempione.

1996 m. už pasiekimus šachmatų sporte ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas Viktoriją Čmilytę apdovanojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 1998 m. penkiolikmetei Viktorijai Čmilytei suteiktas tarptautinės moterų didmeistrės vardas. 2001 m. jai suteiktas tarptautinio vyrų meistro vardas, o 2010 m. - ir tarptautinio vyrų didmeistrio vardas. Viktorija Čmilytė tapo pirmąja ir kol kas vienintele moterimi Lietuvoje, kuriai buvo suteiktas tarptautinės šachmatų didmeistrės vardas.

Viktorija Čmilytė 2000 m. pasaulinėje šachmatų Olimpiadoje Stambule iškovojo aukso medalį prie pirmosios moterų komandos lentos. Pasiekimas pakartotas 2004 m. Ispanijoje vykusiame pasaulio čempionate. 2003 m. ir 2010 m. Viktorija Čmilytė užėmė 2-ąją vietą Europos moterų šachmatų čempionatuose.

2006 metai Viktorijai Čmilytei buvo vieni sėkmingiausių sportinės karjeros ir visuotinio pripažinimo prasme, nes ji pasidabino pasaulio moterų šachmatų čempionato bronzos medaliu, buvo apdovanota Kūno kultūros ir sporto departamento medaliu "Už sporto pergales", išrinkta į geriausių 2006 m. Lietuvos sportininkų dešimtuką, Lietuvos sporto žurnalistų surengtuose rinkimuose pripažinta 2006 m. Lietuvos moterimi - sportininke.

Didžiausią pergalę Viktorija Čmilytė pasiekė 2011 m., kai pirmą kartą savo sportinėje karjeroje iškovojo Europos šachmatų čempionės titulą.

Viktorija Čmilytė augina du sūnus - Dmitrijų ir Aleksandrą.