Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Paslaugos
Viešieji pirkimai
Būstas
Investicijos
Transportas
Kultūra
Sportas
Švietimas
Aplinkos apsauga
Socialinė apsauga
Sveikata
Viešoji tvarka
Kalbos konsultacijos
NVO ir jaunimui
Civilinė sauga
Nuolatinė statybų komisija
Architektūra ir urbanistika
Vaiko teisių apsauga
Miestas
Žemėlapis
Faktai ir skaičiai
Istorija
Garbės piliečiai
Heraldika
Fotoalbumas
Korupcijos prevencija
Trišalė taryba
Turizmas
Ekonomika ir verslas
Tarptautiniai ryšiai
Privatizavimas
Statinių priežiūra
Vietos bendruomenės
Infrastruktūra
Nuorodos
Entertainment bank Pramogų informacijos bankasKultūros renginių kalendorius
Garbės piliečiai
Atnaujinta: 2013 09 23

ŠIAULIŲ MIESTO GARBĖS PILIEČIAI:

GRAŽBYLĖ VENCLAUSKAITĖ
Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-03-09 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.380.

KLEOPAS JAKAITIS (1924-2007)
Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-03-09 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.380.

SAULIUS SONDECKIS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-03-09 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.380.

VILIUS ANTANAS KAZANAVIČIUS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-09-14 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.82.

VYTENIS RIMKUS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-09-14 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.82.

ALFONSAS STAKĖNAS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-09-14 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.82.

PETRAS ILGŪNAS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2001-09-12 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.272

JONAS KRIVICKAS (1929-2007)
Garbės piliečio vardas suteiktas 2001-09-20 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.272.

JUOZAS DZIDOLIKAS (1941-2011)
Garbės piliečio vardas suteiktas 2002-09-19 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.509.

KAZIMIERAS ŠAVINIS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2002-09-19 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.509.

ANTANAS KRIŠTOPAITIS (1921-2011)
Garbės piliečio vardas suteiktas 2003-09-11 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-847.

POVILAS MORKŪNAS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2003-09-11 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-847.

KAZIMIERAS ROMUALDAS ŽUPERKA
Garbės piliečio vardas suteiktas 2003-09-11 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-847.

ANTANAS SIREIKA
Garbės piliečio vardas suteiktas 2003-09-18 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-862.

TORKIL RONNE
Garbės piliečio vardas suteiktas 2004-09-09 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-208.

BRONIUS GADEIKIS (1926-2005)
Garbės piliečio vardas suteiktas 2004-09-09 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-208.

ZENONAS EIMUTIS SABALYS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2004-09-09 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-208.

ALBERTAS GRIGANAVIČIUS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2005-09-08 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-293.

JONAS LAMAUSKAS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2005-09-08 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-293.

VLADAS RAVKA (1924-2006)
Garbės piliečio vardas suteiktas 2005-09-08 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-293.

ALFONSAS ARMALAS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2006-09-07 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-308.

PRANAS PIAULOKAS (1945-2008)
Garbės piliečio vardas suteiktas 2006-09-07 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-308.

KAZYS KNIZIKEVIČIUS (1915-2009)
Garbės piliečio vardas suteiktas 2006-09-07 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-308.

EUGENIJUS BARTULIS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2007-09-06 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-316.

BRONIUS PRĖSKIENIS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2007-09-06 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-316.

ALGIMANTAS VITOLIS TRUŠYS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2007-09-06 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-316.

STASYS GLIAUDYS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2008-09-11 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-292.

ARVYDAS SALDA
Garbės piliečio vardas suteiktas 2008-09-11 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-292.

NELLIE SUDAVICIUS MACCALLUM
Garbės piliečio vardas suteiktas 2008-09-11 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-292.

ALEKSANDRA ALDONA MASĖNIENĖ
Garbės piliečio vardas suteiktas 2009-09-10 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-283.

JŪRA NIJOLĖ VIKTORIJA DAULENSKIENĖ
Garbės piliečio vardas suteiktas 2010-09-09 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-261.

VIKTORIJA ČMILYTĖ
Garbės piliečio vardas suteiktas 2011-08-25 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-207.

EDMUNDAS ARMOŠKA
Garbės piliečio vardas suteiktas 2012-09-13 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-250.

ALOYZAS GUDAVIČIUS
Garbės piliečio vardas suteiktas 2012-09-13 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-250.

NIJOLĖ PRASCEVIČIENĖ
Garbės piliečio vardas suteiktas 2012-09-13 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-250.

MARYTĖ MARKEVIČIENĖ
Garbės piliečio vardas suteiktas 2013-09-19 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-211.


ŠIAULIŲ MIESTO GARBĖS PILIEČIO VARDO SUTEIKIMO KOMISIJA

ŠIAULIŲ MIESTO GARBĖS PILIEČIO VARDO SUTEIKIMO NUOSTATAI


GRAŽBYLĖ VENCLAUSKAITĖ

Gimė Rygoje 1912-05-31 advokato K.Venclauskio ir S.Jakševičiūtės - Venclauskienės šeimoje. I pasaulinio karo metais gyveno Tuloje, po to grįžo į Lietuvą, mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete (1930 - 1934 m.) 1937 m. apgynė teisininkės diplomą, dirbo Šiaulių ir Joniškio apylinkės teismų teisėja, skyriaus viršininke Teisingumo komisariate, advokate Žemaičių Naumiestyje. 1944 - 1947 m. - advokatė Kaune, o nuo 1947 m. iki pensijos - advokatė Šiauliuose. Savo teisininkės praktikoje G.Venclauskaitė vadovavosi įstatymu ir sąžine. Ypač pažymėtini jos ir jos šeimos (mamos, sesers) darbai, gelbstint žydus, už tai jai (o taip pat ir seseriai) suteiktas Pasaulio teisuolio vardas ir medalis, paskirta Izraelio valstybės parama. Išskirtinis, pagarbos ir dėkingumo vertas jos ir sesers Danutės žingsnis - miestui dovanoti gražūs tėvų rūmai, kuriuose dabar - "aušros" muziejus, tapo sektinu pavyzdžiu Lietuvos žmonėms.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-03-09 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.380.

į viršų

KLEOPAS JAKAITIS (1924-2007)

Gimė Apolonovkos kaime Raseinių raj. 1924-12-1. Šiaulių vyskupijos generalinis vikaras, Šiaulių bažnytinio tribunolo santuokos ryšio gynėjas. 1931 - 1937 m. mokėsi Vadžgirio m-kloje, 1938 - 1940 m. - Kretingos gimnazijoje, 1940 - 1943 m. - Raseinių gimnazijoje, 1943 - 1948 m. studijavo KTKS. 1947 m. įšventintas kunigu. 1947 - 1953 m. Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras. Aktyviai dalyvavo po II pasaulinio karo atstatant bažnyčią. 1953 - 1960 m. - Kauno katedros vikaras, Tribunolo notaras, 1960 - 1965 m. - Kauno kurijos sekretorius, nuo 1979 m. Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas ir dekanas. Jo rūpesčiu 1995 m. Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčioje įrengti nauji koncertiniai vargonai. Yra tarptautinių bažnytinės muzikos festivalių globėjas. 60-mečio proga šv. Tėvas popiežius Jonas Paulius II suteikė Monsinjoro garbės laipsnį.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-03-09 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.380.

į viršų

SAULIUS SONDECKIS

Gimė Šiauliuose 1928 m. Profesorius, Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas, dirigentas, Lietuvos muzikų draugijos garbės narys, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir V laipsnio ordinų kavalierius. 1955 - 1986 - M.K.Čiurlionio meno mokyklos styginių orkestro vadovas, 1959 - 1987 m. - Lietuvos valstyb. konservatorijos styginių instrumentų katedros vedėjas. 1960 m. savo iniciatyva įkūrė Lietuvos kamerinį orkestrą. 1971 m. įteikta valstybinė premija. 1976 m. jo vadovaujamas orkestras laimėjo I vietą tarptautiniame Berlyno jaunimo orkestrų konkurse. 1999 m. Sauliui Sondeckiui Šiaulių universitetas suteikė Garbės daktaro vardą. Prof. S.Sondeckis su M.K.Čiurlionio meno mokyklos styginių orkestru pelnė aukso medalį tarptautiniame H. fon Karajano fondo konkurse (1976). Su jo vadovaujamo Lietuvos valst. kameriniu orkestru koncertavo pasaulio garsenybės M.Rostropovičius, J.Francas, N.Gutman, G.Kremeris, D.Geringas, J.Bašmetas ir kiti. Dirigavo Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Šveicarijos filharmonijų orkestrams.

Daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir svarbių šalies kultūros renginių idėjos autorius bei globėjas. 2000 m. prof. S.Sondeckis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu už 1995 - 1999 m. muzikinę interpretacinę veiklą pristatant Lietuvos meną pasaulyje.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-03-09 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.380.

į viršų

VILIUS ANTANAS KAZANAVIČIUS

Gimė 1936-07-06 Kriaunose Rokiškio raj. 1968 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę. 1978 m. apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją tema "Miestų inžinerinės infrastruktūros vystymo tobulinimas". Šiuo metu gyvena Vilniuje.

Vilius Antanas Kazanavičius Šiauliuose gyveno ir dirbo 23 metus. 1957 m., baigęs Vilniaus geležinkelio transporto technikumą ir įgijęs techniko statybininko specialybę, septynerius metus dirbo geležinkelio Šiaulių apygardoje meistru, darbų vykdytoju, viršininku. 1964 - 1967 m. ėjo 2-osios gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos skyriaus viršininko, 1966 - 1969 m. - "Mechanikos" gamyklos direktoriaus pareigas. 1969 - 1973 m. V.A.Kazanavičius buvo miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, o nuo 1973 m. iki 1980 m. - pirmininkas.

Per 11 V.A.Kazanavičiaus darbo Vykdomajame komitete metų Šiauliai ryškiai pasikeitė: atsirado daug naujų statinių, įkurta naujų mokymo ir kultūros įstaigų arba pertvarkytos ir išplėtotos iki tol veikusios. V.A.Kazanavičiaus iniciatyva arba jam aktyviai dalyvaujant įrengta parko estrada, pastatyta P.Višinskio biblioteka, Respublikinės ligoninės chirurgijos korpusas, Dailės galerija, Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultetas, Santuokų rūmai, Inžinierių ir Mokytojų namai, "Saulės" ir "Laiko" kino teatrai, Vaikų dailės mokykla, Šiauliai pirmieji Lietuvoje įsirengė pėsčiųjų bulvarą, kuris ir šiandien puošia miestą. Pakito ir miesto komunalinis ūkis: buvo išplėtotos vandenvietės, pastatyti du nauji viadukai, nutiesta naujų gatvių, kapitaliai suremontuota nemaža dalis senųjų, įkurti Lieporių ir Dainų parkai. Kitas reikšmingas V.A.Kazanavičiaus, kaip miesto vadovo veiklos faktas buvo tas, kad jis pagyvino miesto intelektualinį ir kultūrinį gyvenimą. Jo iniciatyva dirbti į miestą buvo pakviesta režisierė Aurelija Ragauskaitė, daug jaunų aktorių ir architektų. Daugelis iš šių žmonių , šiandien jau subrendę kūrėjai, tebedirba mieste. V.A.Kazanavičius aktyviai rėmė miesto Dailininkų, Architektų ir kitų kūrybinių sąjungų, Dramos teatro, Inžinierių namų veiklą.

Didelis V.A.Kazanavičiaus nuopelnas yra ir tas, kad Šiauliai kalbamuoju laikotarpiu išliko bene lietuviškiausias iš Lietuvos didmiesčių.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-09-14 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.82.

į viršų

VYTENIS RIMKUS

Gimė 1930-01-17 Zatišuose, Padubysio valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Mokėsi Bagdoniškio ir Bazilionų pradžios mokyklose, Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1946 m. kartu su tėvais ištremtas į Sibirą. Ten jaunam kovotojui prieš sovietinį režimą paskirta mirties bausmė, kuri vėliau pakeista į kalinimą lageriuose. 1958-aisiais Vytenis Rimkus grįžo į Lietuvą, dirbo šaltkalviu - dažytoju Šiaulių autobusų parke ir neakivaizdiniu būdu studijavo Leningrado L.Repino dailės institute, kurį 1966 m. baigė su pagyrimu.

Jau daugiau kaip 30 metų Vytenis Rimkus skaito meno istorijos paskaitas Šiaulių universitete, vadovauja studentų ir magistrantų diplominiams darbams, yra doktorantūros komitetų narys visuose Lietuvos universitetuose, Dailės akademijoje, Meno ir kultūros institute. 1974 m. V.Rimkus apgynė dailėtyros daktaro, 1977 m. - dailėtyros habilituoto daktaro disertacijas, 1988 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis.

Profesorius V.Rimkus paskelbė daugiau kaip 2000 publikacijų periodiniuose leidiniuose, enciklopedijose, yra 20 knygų dailėtyros ir visuomenės gyvenimo klausimais autorius. Už tautodailės populiarinimą profesoriui paskirta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Jis aktyviai dalyvauja Dailininkų, Tautodailininkų, Mokslininkų sąjungų veikoje, yra St.Šalkauskio premijos laureatas.

Dailininko V.Rimkaus darbų yra muziejuose, privačiose kolekcijose.

Profesorius padėjo atrinkti ir grąžinti į Lietuvą visuomenės veikėjų Venclauskių dokumentinį turtą, jam paskatinus šios šeimos rūmai buvo padovanoti Šiaulių "Aušros" muziejui.

Profesorius Vytenis Rimkus ne kartą buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos nariu. Miesto kultūros, mokslo, švietimo visuomenei jis žinomas kaip iškili asmenybė, daranti reikšmingą poveikį miesto ir visos Lietuvos dvasiniam gyvenimui.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-09-14 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.82.

į viršų

ALFONSAS STAKĖNAS

Gimė 1925-02-08 Papiškio km. Rokiškio rajone. Mokėsi Kupiškio ir Rokiškio gimnazijose, 1946 -1952 metais studijavo mediciną Vilniaus universitete ir, įgijęs gydytojo chirurgo specialybę, 1952 m. pradėjo dirbti Šiaulių ligoninėje. Susidomėjęs urologija, jaunas specialistas ėmė gilintis į šios srities paslaptis. 1958 m., įsteigus ligoninėje atskirą Urologijos skyrių, darbštus, gabus ir kvalifikuotas urologas Alfonsas Stakėnas buvo paskirtas šiam skyriui vadovauti ir ėjo vadovo pareigas 41-rius metus. Per tą laiką kauptą patirtį, žinias ir išmintį jis perteikė daugeliui jaunų chirurgų, kurie dabar tęsia savo vadovo darbą.

Gydytojas Alfonsas Stakėnas parašė ir paskelbė daugybę mokslinių straipsnių, apgynė medicinos mokslų daktaro laipsnį, aktyviai dalyvauja Lietuvos urologų asociacijos darbe. Daktaras ir šiuo metu rūpinasi šiauliečių sveikata, dirba gydytoju urologu - konsultantu. Be to, A.Stakėnas vadovauja Trečiojo amžiaus universitetui, yra jo rektorius. Jo vadovaujamame universitete propaguojamos sveikatos apsaugos ir kitų svarbių mokslo sričių naujovės.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2000-09-14 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.82.

į viršų

PETRAS ILGŪNAS

Gimė 1919-12-02 Vilkaviškio raj. Bebrininkų kaime ūkininkų šeimoje. Mokėsi Marijampolės Rugiškių Jono gimnazijoje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1943 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją Dotnuvoje, dirbo Vilkaviškio apskrities agronomo įstaigoje, Žemės ūkio liaudies komisariate (vėliau pavadintame ministerija). Nuo 1948 m. iki 1954 m. dirbo cukraus pramonės įmonėse Panevėžyje ir Pavenčiuose.

1954 m. Petras Ilgūnas persikėlė gyventi į Šiaulius, kur iki 1988 m. dirbo Šiaulių melioracijos statybos valdyboje agronomu, darbų vykdytoju.

Petras Ilgūnas 36 metus (1965-2001) vadovavo Šiaulių sodininkams. Per visus šiuos metus jis rūpinosi, kad žemės plotai šiauliečių sodams būtų tinkamai parinkti ir panaudoti, kad būtų sukurtos mėgėjiškų sodų valdybos, o sodininkai aprūpinti sodinukais, trąšomis, reikalingomis priemonėmis. Į mėgėjiškų sodų bendrijas susibūrė įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijų žmonės, kuriuos reikėjo mokyti sodininkavimo abėcėlės, rengti paskaitas, seminarus, parodas, muges, apžiūras - konkursus, paruošti sodininkus dalyvauti respublikiniuose renginiuose. Petrui Ilgūnui vadovaujant, net kelis dešimtmečius Šiaulių sodininkai pirmauja Lietuvoje, dažnai laimi prizines vietas konkursuose. Į Šiaulius atvyksta ekskursijos susipažinti su šiauliečių sodininkų pasiekimais.

Petras Ilgūnas savo sodininko aistra ir patirties lobiais dalijosi ir tebesidalija su šiauliečiais sodininkais, moko juos išmintingai ir kūrybiškai mylėti gamtą, jausti darbo džiaugsmą ir jo vaisių grožį.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2001-09-12 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.272

į viršų

JONAS KRIVICKAS
(1929-2007)

gimė 1929-03-16 Šiauliuose. 1950 m. baigęs Šiaulių mokytojų seminariją, dirbo Šiaulių V pradinės mokyklos vedėju. Dirbdamas mokėsi Šiaulių mokytojų institute. Pagal paskyrimą mokytojavo Varėnoje. 1956 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. 1962 m. grįžęs į gimtuosius Šiaulius, dirbo I mokykloje - internate vyr. auklėtoju, vėliau - direktoriaus pavaduotoju.

Nuo 1967 m. J.Krivickas dirbo Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje. Už kūrybingumą, sąžiningą darbą 1972 m. jam suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. Mokytojas nuolat kėlė savo kvalifikaciją - 1993 m. jam suteikta lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija.

J.Krivickas nuo pirmųjų dienų gimnazijoje pasinėrė į kraštotyros veiklą. Jis vadovo ir filologiniams moksleivių darbams, ir mokyklos kraštotyros darbui, su moksleiviais dalyvavo kraštotyros ekspedicijose. Mokytojas - mokyklos istorijos muziejaus įkūrėjas (1987 m. muziejui suteiktas Liaudies muziejaus vardas). Muziejus - gimnazijos pasididžiavimas - yra J.Krivicko kruopštaus darbo rezultatas. Čia vyksta parodos, konkursai, seminarai mokyklos, miesto, apskrities mokiniams, mokytojams bei visuomenei. 1991 m. mokytojas parengė ir išleido Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos I, o 1997 m. - II dalį. J.Krivickas - buvo gimnazijos metraštininkas. Jis palaikė glaudžius ryšius su buvusiais gimnazijos auklėtiniais įvairiose pasaulio šalyse.

J.Krivicko kraštotyros veikla neliko neįvertinta. Jis - Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio prizo laureatas, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys, P.Bugailiškio premijos laureatas.

1997 m. už ilgametį ir sąžiningą darbą J.Krivickas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu ir Gedimino ordino medaliu.

Jonas Krivickas buvo energingas žmogus: jis daug keliavo, buvo puikus fotografas, ekskursijų po Žemaitiją gidas (1999 m. jam suteiktas aukščiausios kategorijos gido vardas), mokytojų ansamblio "Salduvė" narys. J.Krivickas buvo pareigingas, komunikabilus, nuoširdus žmogus.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2001-09-20 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.272.

į viršų

JUOZAS DZIDOLIKAS
(1941-2011)

Gimė 1941 m. rugsėjo 6 d. Regėjimo neteko vaikystėje, susižeidęs sprogmenimis. Nuo mažens buvo gabus muzikantas ir veiklus visuomenininkas. Baigė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, įgijo chorinio dirigavimo specialybę ir nuo 1960 m. dirbo meno vadovu LAD Klaipėdos kombinate. 1969-1986 m. dirbo LAD Šiaulių kombinato direktoriumi.

1979 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, studijavo tiflopedagogiką. 1987-1989 m. buvo LAD centro valdybos, po to iki 1992 m. vidurio - LASS centro tarybos pirmininkas. Nuo 1996 m. dirba LASS įmonės ,,Įranga'' komercijos direktoriumi.

Per 17 Juozo Dzidoliko aktyvios veiklos metų LAD Šiaulių gamybinio mokymo kombinate buvo sparčiai plečiama gamyba, kuriamos naujos neregiams pritaikytos darbo vietos, bendradarbiaujama su mokslininkais, sukurta kompleksinė programa neregiams reabilituoti ir jų gamybiniam paruošimui ugdyti. 1982 m. J.Dzidolikas išleido knygą ,,Suaugusių aklųjų mokymas skaityti Brailio raštu''.

Juozui Dzidolikui rūpėjo visos neregių buitinės, socialinės ir kultūrinės problemos.Jam vadovaujant pastatyti 5 daugiabučiai gyvenamieji namai, 60-ties butų bendrabutis, parduotuvė su buitinio aptarnavimo patalpomis, vaikų lopšelis-darželis ,,Spindulys'', poilsiavietė, sveikatingumo kompleksas. Kombinato įkūrimo 25-rių metų jubiliejaus proga buvo sukurtas kino filmas ,,Ieškojimų pradžia''.

Iš prigimties muzikalus J.Dzidolikas aktyviai dalyvavo meno saviveiklos kolektyvuose, parašė nemažai kūrinių pučiamųjų orkestrui ir kaimo kapelai. Jo muzikiniai kūriniai įrašyti į kompaktinę plokštelę ,,Pasveikink muzikantą''. Jo iniciatyva LAD Šiaulių kultūros namuose buvo įrengti elektriniai vargonai.

Kombinate susibūrė krepšininkų komanda, būrėsi dviratininkai, buvo pradėti gaminti pirmieji dviviečiai dviračiai-tendemai.

J.Dzidolikas ne kartą buvo renkamas miesto Tarybos deputatu. Už nuopelnus yra daug kartų apdovanotas.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2002-09-19 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.509.

į viršų

KAZIMIERAS ŠAVINIS

Į Šiaulius atvyko 1959-aisiais, baigęs autokelių inžinerijos mokslus. Dirbo autokelių įmonėse darbų vykdytoju, vėliau - 25-erius metus - Lietkelprojekto Šiaulių skyriaus vyriausiuoju projektų inžinieriumi. Jam vadovaujant buvo suprojektuotas Bubių-Kelmės, Šiaulių-Panevėžio, Šiaulių-Kuršėnų keliai, Kėdainių, Šeduvos, Kuršėnų, Telšių, Utenos aplinkkeliai, pradėtas rengti Šiaulių aplinkkelio projektas. K.Šavinis - vienas iš idėjos Šiaulių centrinę Vilniaus gatvės dalį paversti pėsčiųjų gatve autorių.

1990 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Kazimieras Šavinis buvo išrinktas Šiaulių miesto meru, kuriuo dirbo iki 1991 m. pabaigos; vėliau trejus metus dirbo mero pavaduotoju. Laimėjęs rinkimus vienmandatėje Dainų rinkimų apygardoje, 1996-2000 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, vėliau kurį laiką dirbo susisiekimo viceministru. Nuolat rėmė Šiaulių miesto infrastruktūros projektus, ypač automagistralės Šiauliai-Bubiai rekonstrukciją.

Išskirtinis K.Šavinio bruožas - visuomeniškumas. Jis visada domėjosi ir domisi miesto bendruomenės gyvenimo reikalais, niekada neatsisako pagal savo galimybes prisidėti prie geresnio jų tvarkymo, aktyviai dalyvauja miesto renginiuose.

Kazimieras Šavinis yra Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos narys. Dešimt metų jis sėkmingai vadovavo miesto Inžinierių namų Gamtos ir visuomenės mokslų sekcijai.

Profesionalumas, visuomeniškumas ir inteligencija - šie bruožai inžinierių Kazimierą Šavinį ryškiai išskiria iš kitų šiauliečių.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2002-09-19 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.509.

į viršų

ANTANAS KRIŠTOPAITIS(1921-2011)

Antanas Krištopaitis gimė 1921-ųjų metų gegužės 21 dieną Valdomų k., Gruzdžių apyl., Šiaulių r. Mokėsi Valdomų pradinėje mokykloje, Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1940 m. abiturientas Antanas Krištopaitis buvo areštuotas, o 1942 metais nuteistas 10-čiai metų kalėti. Kalėjimuose ir lageriuose, Urale ir Sibire jis praleido 17 savo jaunystės metų. Tremtyje Antanas Krištopaitis dirbo lagerio dailininku, vėliau dailininku Ulan Udės operos ir baleto teatre. Čia jis sukūrė scenografiją 14 operų ir baletų.

1958 m. Antanas Krištopaitis grįžo į Lietuvą, į Šiaulius. 1958-1982 m. dirbo Šiaulių dramos teatre vyresniuoju dailininku dekoratoriumi, dekoracijų cecho vedėju, dekoravo daugiau nei 120 spektaklių.

Visą gyvenimą Antanas Krištopaitis daug piešė, tapė, liejo akvareles. Ypač daug jėgų dailininkas atidavė liaudies architektūros paveldui fiksuoti - važinėdamas po Lietuvą jis nuliejo ir nupiešė apie 600 bažnyčių, apie 200 malūnų, daug istorijos ir gamtos paminklų (piliakalnių, paminklinių medžių, jubiliejinių, memorialinių paminklų) ir kitų vaizdų. Tai - neįkainojamas meno, ikonografijos turtas, kurio reikšmė nuolat didėja, nes jau dabar dalies pieštų objektų nėra, kiti pakeisti, pakitusi jų aplinka. Antanas Krištopaitis yra sukūręs didžiulę autoportretų seriją, kuri, kaip unikali ekspozicija, 1996 m. įrašyta į Lietuvos rekordų knygą. Dailininkas dalyvauja parodose, jo darbų yra įsigiję Telšių, Plungės, Kretingos muziejai. Daugiausia - 645 paveikslai - saugomi Šiaulių ,,Aušros" muziejuje. Už aktyvų dalyvavimą miesto kultūros gyvenime, kraštotyros darbe, istorinio, architektūrinio paveldo fiksavimą Antanui Krištopaičiui 1997 m. įtektas Mikelio prizas, 2001 m. Pelikso Bugailiškio premija.

Antanas Krištopaitis, nuėjęs sudėtingą ir dramatišką gyvenimo kelią, išliko itin darbštus, principingas, optimistiškas, o drauge jautrus, švelnus bei geranoriškas

Garbės piliečio vardas suteiktas 2003-09-11 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.T-847.

į viršų

POVILAS MORKŪNAS

Povilas Morkūnas gimė 1932-ųjų metų lapkričio 6 dieną Jonavos k., Biržų r. Mokėsi Biržų vidurinėje mokykloje (baigė sidabro medaliu) ir Kauno politechnikos institute, kurį baigė 1956 m. ir įgijo radijo inžinieriaus specialybę.

Vedęs. Su žmona Birute, užaugino sūnų Vidą.

Dirbo Rygos ir Kauno radijo gamyklose, Specialiajame konstravimo biure prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos.

1962 m. kovo 26 d. Povilas Morkūnas buvo paskirtas besikuriančios Šiaulių televizorių gamyklos direktoriumi. Tas pareigas ėjo 23 metus. Per tą laikotarpį buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos, Respublikos Aukščiausiosios tarybos ir TSRS Aukščiausiosios tarybos deputatu, apdovanotas trimis ordinais. Jam suteiktas Lietuvos TSR Nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas.

Dirbdamas Šiaulių televizorių gamyklos direktoriumi, Povilas Morkūnas rūpinosi ne tik gamyklos statyba ir televizorių bei teleaparatūros gamyba, bet ir darbuotojų atsakomybės, savarankiškumo, patriotizmo ugdymu, jų sveikata bei kultūra. Povilas Morkūnas išrūpino lėšų sporto komplekso, poliklinikos, poilsio bazių statybai. Šie objektai ir dabar tarnauja šiauliečiams. Ilgus metus miestą garsino gamyklos vyrų choras ,,Tauras", moterų choras, tautinių šokių ir kiti meno ir sporto kolektyvai.

1985-1990 metais Povilas Morkūnas dirbo Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininku. Daug dėmesio tuo metu jis skyrė gyvenamųjų namų, poilsio, medicinos objektų statybai, geriamojo vandens kokybės gerinimui, nuotėkų tvarkymui. Jis ne tik pats teikė naujų idėjų, bet skatino bei palaikė ir kitų žmonių geras iniciatyvas: Šiaulių miesto 750-ųjų metų jubiliejus (1986 m.) buvo 1-oji tokio pobūdžio šventė visoje Lietuvoje, o jos akcentai - Šaulio aikštė, Jovaro namas-muziejus, Vilniaus gatvės dalis pėsčiųjų bulvaras ir kt. tapo neatskiriama šiauliečių kasdienybės dalimis ir pasididžiavimu, jie mielai lankomi miesto svečių.

Svarbiausia - šalia Povilo Morkūno išaugo didelis būrys puikių darbo organizatorių, sėkmingai dirbančių ne tik Šiauliuose.

1963-1989 metais Povilas Morkūnas buvo TSKP narys.

Nuo 2001 metų - pensininkas.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2003-09-11 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.T-847.

į viršų

KAZIMIERAS ROMUALDAS ŽUPERKA

Kazimieras Romualdas Župerka gimė 1937-ųjų metų kovo 4 d. Gėlainių k. Kėdainių r. Mokėsi Dotnuvos vid. m-kloje, Šiaulių pedagoginiame institute, 1966-1969 m. - Vilniaus universitete, aspirantūroje. Vedęs. Su žmona Joana, mokytoja, užaugino dvi dukras: Vitą ir Aušrą.

Žinomas šalies mokslininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, Šiaulių universiteto profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, Šiaulių universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas, Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys, daugelio vadovėlių autorius, jaunų pedagogų ir mokslininkų ugdytojas Kazimieras Romualdas Župerka savo darbo ir mokslinės veiklos karjerą pradėjo 1958 metais. Baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, gabus ir darbštus specialistas tais pačiais metais buvo pakviestas dirbti instituto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros asistentu. 1996 m. K.R. Župerka apgynė kandidatinę disertaciją ir nuo 1970 m. dvejus metus dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros docentu, 1972-1977 m. ėjo prorektoriaus mokslo ir mokymo reikalams pareigas, vėliau dirbo to paties instituto Humanitarinio fakulteto Lietuvių kalbos katedros docentu, 2000 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

Kazimieras Romualdas Župerka 1983 m. išleido vadovėlį aukštųjų mokyklų studentams ,,Lietuvių kalbos stilistika'', 1997 m. - vadovėlį ,,Stilistika'', jis yra vadovėlio ,,Lietuvių kalba XI-XII klasei '' (1990 m.) bendraautoris.

Kazimiero Romualdo Župerkos indėlis į Lietuvos humanitarinių mokslų, kalbotyros, kalbos kultūros aruodus yra itin svarus. Jo moksliniais darbais ir vadovėliais naudojasi ir naudosis tūkstančiai šalies studentų ir jaunųjų mokslininkų.

Asmeninis Kazimiero Romualdo Župerkos gyvenimas, jo geranoriškas optimizmas, santūrumas, sugebėjimas dalytis džiaugsmu, atidumas kiekvienam žmogui, yra geras ir sektinas pavyzdys šiandieniniam jaunimui.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2003-09-11 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.T-847.

į viršų

ANTANAS SIREIKA

Antanas Sireika gimė 1956 m. gegužės 11 d. Bazilionų k., Šiaulių r., mokėsi savo gimtojo kaimo vidurinėje mokykloje, studijavo Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute, kuriame įgijo fizinio auklėjimo dėstytojo specialybę. Nuo 1978 m. Antanas Sireika žaidė ,,Šiaulių kelininko'', ,,Tauro'' ir ,,Statybininko''krepšinio komandose ir tuo pačiu metu dirbo treneriu Šiaulių miesto krepšinio mokykloje. Jo treniruojami jaunieji krepšininkai įvairaus amžiaus grupių varžybose yra iškovoję Lietuvos pirmenybių prizininkų ir čempionų vardus.

Savo kruopščiu ir profesionaliu darbu Antanas Sireika įrodė, jog gali ugdyti ne tik vaikų, bet ir vyrų krepšinio komandas. Jo parengtos Šiaulių miesto vyrų krepšinio komandos yra laimėjusios Sporto taurę bei du kartus iškovojusios Lietuvos krepšinio lygos 3-iąsias vietas.

1996 m. Antanui Sireikai suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas.

1997 m. Antanas Sireika pradėjo dirbti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės antruoju treneriu; rinktinė tais pačiais metais Europos vyrų krepšinio čempionate užėmė 6-ąją vietą, po dviejų metų - 5-ąją vietą, 1998 m. Pasaulio vyrų krepšinio čempionate - 7-ąją vietą. 2000 m. Olimpinėse žaidynėse, vykusiose Sidnėjuje, Lietuvos vyrų krepšinio komanda iškovojo bronzos medalius. Ši pergalė, kuriai šalies krepšininkus parengė talentingas treneris Antanas Sireika, išgarsino Lietuvą visame pasaulyje.

Nuo 2001 m. Antanas Sireika dirba Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu, o 2002 m. buvo pakviestas treniruoti dar ir Kauno miesto krepšinio klubo ,,Žalgiris'' komandą, kuri 2003 m. pavasarį iškovojo LKL čempionų žiedus.

Šiais metais nusipelniusio trenerio Antano Sireikos treniruojama Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė po 64 metų pertraukos pakartojo ilgai lauktą pergalę - Europos krepšinio čempionate Švedijoje iškovojo aukso medalius. Šis laimėjimas svarbus ne tik sporto visuomenei, bet labai reikšmingas ir Lietuvos Respublikos įvaizdžiui visame pasaulyje gerinti. Aukso medaliais pasidabino ir du trenerio auklėtiniai šiauliečiai Mindaugas Žukauskas bei Donatas Slanina, kuriuos Antanas Sireika treniravo nuo vaikystės.

Antanas Sireika jau 25 metus treniruoja krepšininkus. Jis dirba pareigingai, nuoširdžiai ir profesionaliai, ugdo jaunų žmonių patriotizmo, kolektyviškumo, atsakingumo jausmus. Ramaus būdo, kuklus, santūrus, geranoriškas Antanas Sireika yra puikus pavyzdys mūsų jaunimui.

Antanas Sireika vedęs. Su žmona Aurelija augina sūnų Arnoldą ir dukrą Tomą.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2003-09-18 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr.T-862.

TORKIL RONNE

gimė 1949 m. sausio 5 d. Danijoje, yra Danijos pilietis, gyvena Švedijoje. Turi šeimą: žmoną Jette Ronne, sūnų Kristian Ronne, dukterį Dorte Ronne. Kopenhagos aukštojoje biznio mokykloje yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą.

Torkil Ronne savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1992 metais,- tuomet Solvesborgo (Švedija) "Rotary" klubas, kurio narys yra T. Ronne, apsilankė Lietuvoje labdaros tikslais. Jau tada jis pastebėjo, kad dauguma užsienio investicijų patenka į Vilnių arba kitus didžiuosius Lietuvos miestus, todėl jis ėmė stengtis kuo daugiau labdaros, paramos, investicijų bei kitų projektų sieti su Šiauliais.

Labdaros, paramos bei švietimo tikslais nuo 1994 metų Torkil Ronne bendrauja su Šiaulių Didždvario gimnazija, specialaus ugdymo įstaigomis "Goda", "Ringuva" bei J. Laužiko mokykla, organizuoja labdaros ir paramos akcijas. Jo ir kitų asmenų iniciatyva Šiaulių miestas bendradarbiauja su Kristianstado miestu, Šiaulių universitetas - su Kristianstado universitetu. Šie susibičiuliavę miestai keičiasi verslininkų delegacijomis, vykdo tarptautinius "Rotary" projektus. T. Ronne dėka šiauliečiams buvo organizuojamos stažuotės, mainų programos, nemokami anglų kalbos kursai, skiriamos stipendijos mokiniams studijuoti Švedijoje. Jo siekiais ir rūpesčiu Šiauliuose investavo ne viena Skandinavijos verslo įmonė. Taip Šiauliuose susikūrė UAB "Bigso", UAB "Artilux Baltija", UAB "DIAB", kuriose atsirado naujų darbo vietų Šiaulių žmonėms, ne vienas Šiaulių verslininkas rado naujų verslo partnerių ar užsakovų Skandinavijos šalyse. Nuo 1999 metų iki šiol T. Ronne yra IKEA TRADING UAB, LIETUVA verslo koordinatorius.

Torkil Ronne yra nuoširdus, rūpestingas, kūrybingas ir išradingas žmogus, kurio mintyse nuolat bręsta naujos idėjos. Jo šeimos namuose visada galima sutikti įvairiausių tautybių žmonių iš viso pasaulio. Jis turi daug geros tarptautinio bendradarbiavimo patirties, kuria naudojasi visapusiškai dalyvaudamas Šiaulių miesto gyvenime, linkėdamas gerovės šio miesto žmonėms ir energingai padėdamas ją kurti.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2004-09-09 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-208.

į viršų

BRONIUS GADEIKIS
(1926-2005)

Gimė 1926 m. vasario 24 d. Plungės mieste. Mokėsi Plungėje, Kaune. 1953 m. baigė Kauno medicinos instituto gydomąjį fakultetą ir buvo paskirtas į Respublikinės Šiaulių ligoninės ortopedinį - traumatologinį skyrių, kuriame dirbdamas tobulinosi vaikų ortopedijos- traumatologijos srityje , siekė vis aukštesnės chirurgo ir vaikų ortopedo traumatologo kategorijos.

1966 metais B. Gadeikiui buvo suteikta pirmoji ortopedo - traumatologo kategorija, 1984 metais suteikta aukščiausioji ortopedo - traumatologo kvalifikacinė kategorija. Siekdamas įsisavinti įgimto klubo sąnario išnirimo operatyvinį gydymą 1963 m. ir 1964 m. gydytojas tobulinosi Rygos ortopedijos- traumatologijos institute, iš kurio grįžęs pradėjo daryti analogiškas operacijas Šiauliuose.

Nuo 1963 m. gyd. Bronius Gadeikis Šiaulių gimdymo namuose pirmasis pradėjo sistemingai kartą per savaitę profilaktiškai tikrinti visus naujagimius, siekdamas tiksliau išsiaiškinti įgimtas deformacijas. Šį darbą reguliariai vykdė ketverius metus, išmokė miesto ir Šiaulių zonos rajonų gimdymo namų mikropediatrus naudoti apžiūros techniką. Visi naujagimiai su įgimtomis deformacijomis buvo gydomi ir dispanserizuodami vaikų poliklinikoje. Vaikų ortopedijos - traumatologijos ir vaikų chirurgijos žinias gydytojas du kartus gilino ir plėtė Maskvos centriniame gydytojų pasitobulinimo institute. Visomis įgytomis žiniomis jis dosniai dalijosi su kolegomis, buvo Respublikinės ortopedų - traumatologų mokslinės draugijos, Šiaulių zonos chirurgų mokslinės draugijos ir Respublikinės vaikų chirurgijos draugijos narys, daug metų buvo Šiaulių miesto vaikų traumatizmo komisijos narys. Per 50 darbo metų gydytojas Bronius Gadeikis paruošė per 30 pranešimų, kuriuos perskaitė chirurgų, ginekologų, mikropediatrų konferencijose, Šiaulių chirurgų draugijos posėdžiuose, mokyklose, vaikų darželiuose. Daug jo straipsnių išspausdinta medicininiuose leidiniuose, miesto laikraštyje.

Mažieji pacientai ir kolegos mylėjo ir gerbė gydytoją Bronių Gadeikį už jo neišsenkančią energiją, optimizmą, žmogiškumą, profesines žinias. Jis yra ne kartą apdovanotas medaliais, Garbės raštais, jam pareikštos padėkos.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2004-09-09 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-208.

į viršų

ZENONAS EIMUTIS SABALYS

Gimė 1939 m. sausio 2 d. Kaune. Mokėsi Veiviržėnų pradinėje ir Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią 1955 metais baigė sidabro medaliu. 1960 metais įgijo inžinieriaus statybininko kvalifikaciją Kauno politechnikos institute, kuriame studijų metais dainavo Akademiniame chore, dirbo Studentų mokslinėje draugijoje, išmoko esperanto kalbą, įkūrė KPI esperanto ratelį, susirašinėjo su įvairių šalių žmonėmis.

1962 m. Z. E. Sabalys vedė ir persikėlė gyventi iš Šilutės į Šiaulius. Dirbo inžinieriumi, vėliau - viršininku 6-ojoje Šiaulių mechanizacijos valdyboje, kuri jam vadovaujant tapo viena iš geriausių statybos organizacijų Lietuvoje. Už nuopelnus statant Akmenės cemento gamyklą 1974 m. Z. E. Sabaliui suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. Per 17 darbo metų Zenonas Eimutis Sabalys dalyvavo visose to meto Šiaulių statybose: Televizorių, Rėkyvos padangų, Rėkyvos durpių įmonių, "Nuklono", "Mechanikos", Dviračių gamyklų, Pieno ir Mėsos kombinatų, gyvenamųjų namų, mokyklų, vaikų darželių ir kitų objektų. Inžinieriui įsimintini "partizaniški" objektai, kuriuos jis statė miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pareigas einant Viliui Kazanavičiui: sudėtingi polių kalimo darbai parko vasaros estradoje, KPI rūmų statyba, Inžinierių namų, kuriuose Z. E. Sabalys buvo paskirtas vadovauti Kultūros sekcijai, kūrimas.

1967 m. įstojo į TSKP.

1979 m. Zenonas Eimutis Sabalys buvo paskirtas miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, vėliau - pirmuoju pavaduotoju, atsakingu už miesto statybą ir architektūrą. Subūręs į vieną komandą miesto architektus, statybininkus, įmones, jis organizavo kažkada statyto kino teatro rekonstrukciją, pavertė jį simpatišku nedideliu miesto teatru, kurį ir šiandien mielai lanko šiauliečiai. Z. E. Sabalys aktyviai dalyvavo projektuojant, apginant Vilniuje ir statant Šiauliuose miesto 750 metų jubiliejui skirtus objektus, vėliau - daugelį didžiųjų mokslo, švietimo, medicinos, sporto objektų. 1990 m. išrinktas Šiaulių miesto tarybos deputatu.

Nuo 1990 m. rugpjūčio iki 2003 m. lapkričio mėnesio Z. E. Sabalys dirbo bankininkystės srityje, kartu su Elvyra Palaimiene, padedant Arvydui Saldai, įkūrė Šiaulių banką ir dirbo jame, vėliau ėjo AB banko "Snoras" Šiaulių filialo direktoriaus pareigas.

Z. E. Sabalys yra ilgametis Žemaičių draugijos "Saulaukis", tarptautinio Šiaulių "Lions" klubo, Lietuvos esperantininkų sąjungos narys, atstovavęs Lietuvos esperantininkams pasauliniuose kongresuose Suomijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Kroatijoje, Švedijoje, Kinijoje. Aktyviai dalyvauja miesto visuomeninių organizacijų darbe. Apdovanotas padėkos raštais, premijomis ir medaliais.

Našlys. Turi dvi suaugusias dukteris Eglę ir Audronę.

Nuo 2003-11-08 pensininkas.

Z. E Sabalio erudicija, pilietiškumas, tvirtas charakteris, įvairiapusė veikla miestui ir jo žmonėms, nuolatinis naujovių siekis vertas šiauliečių dėkingumo.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2004-09-09 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-208.

į viršų

ALBERTAS GRIGANAVIČIUS

Gimė 1934 m. liepos 8 d. Kovarsko miestelyje, Panevėžio rajone. Baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, 1960 metais atvyko dirbti į Šiaulių ligoninę. Chirurgo ir neurochirurgo darbą A. Griganavičius dirbo 34 metus. Nuo 1981 m. rugpjūčio 3 d. iki 1998 m. rugpjūčio 10 d. vadovavo Šiaulių ligoninės Neurochirurgijos skyriui. Antraeiles pareigas gydytojas ėjo Šiaulių "Elnio", "Vairo" gamyklų, Statybos tresto medicinos punktuose, dirbo poliklinikoje, Kraujo perpylimo skyriuje.

Be tiesioginio aukštos kvalifikacijos specialisto darbo, gyd. A. Griganavičius aktyviai prisideda rengiant spaudai ligoninės specialistų mokslinius darbus ir straipsnius, noriai dalijasi savo žiniomis ir patirtimi su jaunais gydytojais, dalyvauja chirurgų mokslinės draugijos darbe, ruošia ir skaito pranešimus.

Gydytojas Albertas Griganavičius yra aktyvus Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio tęsėjas Šiauliuose ir visoje Lietuvoje. Jo iniciatyva Šiaulių mokyklose pradėtas rašinių, piešinių blaivybės tema konkursas išplito po visą Lietuvą ir yra sėkmingai tęsiamas. Gydytojas yra parašęs blaivybės ir moralės temomis šimtus straipsnių į laikraščius "Blaivioji Lietuva" ir "Valančiukų aidas", į kitus laikraščius ir žurnalus. Jis labai aktyvus Lietuvos kalbos draugijos Šiaulių skyriaus valdybos narys, daugkartinis tradicinių lietuvių kalbos diktantų konkursų dalyvis ir prizininkas.

Per pastaruosius penkiolika metų gyd. A. Griganavičius organizavo daug renginių, susijusių su Lietuvos atgimimu, dalyvavo visuose svarbesniuose miesto kultūros renginiuose, filmavo juos, yra sukaupęs didžiulę autentiškos istorinės reikšmės filmoteką. 1999 metais, kuriant Šiaulių mieste Trečiojo amžiaus universitetą (TAU), jis buvo iniciatyvinės grupės narys, išrinktas į TAU tarybą, o vėliau padėjo įkurti Dvasinio tobulėjimo fakultetą ir buvo paskirtas jo dekanu.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2005-09-08 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-293.

į viršų

JONAS LAMAUSKAS

Gimė 1941 m. vasario 25 d. Kaune. Mokėsi Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1964 m. įgijo dėstytojo, orkestro artisto kvalifikaciją ir buvo paskirtas dirbti bendrojo fortepijono specialybės dėstytoju Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute. Be tiesioginio darbo ėmėsi vadovauti instituto instrumentiniam ansambliui ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Šiaulių muzikos technikume fagoto specialybės dėstytoju.

1966 metais buvo paskirtas dirbti Šiaulių muzikos technikumo (vėliau pavadinto Šiaulių aukštesniąja muzikos mokykla, o dabar - Šiaulių konservatorija) direktoriumi, kuriuo dirba iki šiol. Nuo 1966 m. iki 1989 m. Jonas Lamauskas be tiesioginių pareigų, ėjo Šiaulių miesto liaudies simfoninio orkestro meno vadovo ir dirigento, o nuo 1989 m. iki 1993 m. buvo Šiaulių kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas.

Dirbdamas minėtos mokyklos direktoriumi J. Lamauskas stengėsi suburti tvirtą, kūrybišką, aukštos kvalifikacijos ir kompetencijos darbo komandą., surasti tokias darbo formas ir metodus, kurie garantuotų operatyvų ir dalykišką mokymo ir ugdymo klausimų sprendimą. Didžiulis Šiaulių konservatorijos bendruomenės dėmesys skiriamas moksleivių poreikiui kurti ir koncertuoti.

Siekdamas geros mokymo kokybės, galimybės dėstytojams vykdyti tęstines mokymo programas ir tokiu būdu parengti moksleivius tolimesnėms studijoms Jonas Lamauskas inicijavo Vaikų muzikos mokyklos prie tuometinės Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos įkūrimą. Vaikų muzikos mokykla buvo įkurta 1990 metais ir veikia iki šiol. Abiejų pakopų mokyklose dirba tie patys dėstytojai, o Vaikų muzikos mokyklą baigę moksleiviai dažniausiai tęsia mokslą Šiaulių konservatorijoje.

1999 m. Jonas Lamauskas kartu su kolegomis išleido knygą "Šiaulių konservatorija 1939-1999". Per savo pedagoginio darbo metus jis parengė 15 fagotistų, 5 iš jų tapo įvairaus lygio konkursų laureatais. Dirbdamas kameriniame ir simfoniniame orkestruose bei konservatorijoje J. Lamauskas parengė apie 400 instrumentalistų, kurie yra garsių Lietuvos muzikos kolektyvų atlikėjai, pedagogai, mokslininkai.

Jonas Lamauskas nuo 1964 m. aktyviai dalyvauja rengiant miesto ir Respublikos kultūros renginius: sąskrydžius, festivalius, muzikos ir šokių šventes. Jo iniciatyva 1989 m. įkurtas profesionalus Šiaulių kamerinis orkestras. Tais pačiais metais maestro Jonui Lamauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. Jis yra apdovanotas daugeliu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų, Šiaulių apskrities, Šiaulių miesto garbės, padėkos raštais.

2000 m. drauge su grojančiais dėstytojais J. Lamauskas sukūrė Šiaulių konservatorijos kamerinį orkestrą, kurio meno vadovu ir dirigentu dirba iki šiol.

Joną Lamauską, 40 metų vadovaujantį Šiaulių konservatorijai, prof. Saulius Sondeckis įvardino jį kaip absoliutų vadovo ilgaamžiškumo čempioną Lietuvoje.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2005-09-08 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-293.

į viršų

VLADAS RAVKA
(1924-2006)

Gimė 1924 m. kovo 20 d. Šiauliuose. Mokydamasis Šiaulių suaugusiųjų gimnazijoje V. Ravka parašė į pogrindinį laikraštį straipsnį, kuriame reiškė nepasitenkinimą prievartine kolektyvizacija. Už tai 1948 metais jis buvo suimtas, tardomas ir nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme. Kalėjo Uralo, Karagandos ir Kemeravo lageriuose.

1958 m. Vladas Ravka su žmona grįžo į Šiaulius, įsidarbino Statybos treste, aktyviai įsijungė į meno saviveiklą, rašė daug straipsnių į Šiaulių miesto laikraštį ir kitus leidinius.

Vladas Ravka nuo 1979 m. iki 1988 m. ir nuo 1996 m. vadovavo kolektyviniam sodui "Margiai". Savo neišsenkančia energija ir optimizmu jis visus sodo narius skatina mylėti ir tausoti gamtą, puošti ir švarinti savo aplinką. Jam vadovaujant sodas "Margiai" ne tik Šiauliuose, bet ir šalyje daug kartų buvo pripažintas gražiausiu, geriausiai sutvarkytu, apdovanotas prizais ir diplomais. Čia leidžiamas sodo laikraštis, rašomas sodo metraštis, įkurtas unikalus sodo muziejus, kurį lanko ir Lietuvos, ir užsienio šalių svečiai. Savo sodo sklypelyje Vladas Ravka iš augalų sukūrė nuostabų Lietuvos žemėlapį.

Nuo 1989 metų V. Ravka buvo politinių kalinių ir tremtinių choro "Tremtinys" dainininkas ir puikus koncertų, švenčių, kitų renginių organizatorius bei vedėjas. Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Gedulo ir vilties dienos, Juodojo kaspino dienos minėjimuose, kuriuose dalyvavo choras "Tremtinys", skambėjo ir įtaigus, dvasingas, geranoriškas Vlado Ravkos balsas; jo oratorinio, poetinio talento dėka didžioji minėtų renginių dalis turėjo tikro nuoširdumo, tautiškumo, dvasingumo atspalvį.

Vladas Ravka Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKT) sąjungos veikloje dalyvavoa nuo jos įsikūrimo: 1991-1992 m. buvo LPKT Šiaulių skyriaus pirmininkas, šio skyriaus Kultūros komisijos pirmininkas. V. Ravka buvo aktyvus Šiaulių senjorų draugijos narys.

1997 m. išėjo Vlado Ravkos publicistikos knyga "Gyvenimo padiktuota". Ši prisiminimų ir poezijos knyga liudija, kad jos autorius yra gabus rašytojas ir poetas.

Iškentęs sunkią genocido aukos naštą ir nepalūžęs, Vladas Ravka išsiugdė savitą požiūrį į vykstančius visuomeninius procesus ir juose dalyvaujančius žmones: jam ne tiek rūpėjo formaliojo persitvarkymo dalykai, kiek žmonių dvasinio atgimimo reikalai.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2005-09-08 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-293.

į viršų

ALFONSAS ARMALAS

Gimė 1943 m. balandžio 5 d. Krakių miestelyje, Kėdainių rajone. 1968 m. baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo kelių inžinieriaus specialybę ir pradėjo dirbti Kėdainių kelių eksploatavimo valdyboje. 1972 m. paskirtas Radviliškio autokelių valdybos viršininku, o 1974 m. – Šiaulių kelių valdybos Nr. 4 viršininku. 1993 m. valdyba buvo privatizuota ir pavadinta UAB „Šiaulių plentas“. Alfonsas Armalas tapo bendrovės generaliniu direktoriumi.

Vadovo suburtas darbščių, pareigingų, kvalifikuotų darbuotojų kolektyvas kasmet gerina bendrovės ekonominius rodiklius. Svarbiausi A. Armalo ir viso kolektyvo uždaviniai – kelti darbuotojų profesionalumą, gerinti darbų kokybę ir naudoti pačias pažangiausias technologijas – sėkmingai sprendžiami. A. Armalas ir jo vadovaujama įmonė aktyviai dalyvauja viso Šiaulių regiono verslo plėtroje. Už nuopelnus verslui Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija apdovanojo Alfonsą Armalą rūmų garbės ženklu „Darbo žvaigždė“. Jis yra nusipelnęs šalies inžinierius, daug kartų už profesinius pasiekimus apdovanotas įvairiais pagarbos ženklais.

Nuo 1983 m. A. Armalas ir jo vadovaujama įmonė remia sporto veiklą. UAB „Šiaulių plentas“ yra krepšinio klubo „Šiauliai“ įkūrėja ir jo generalinė rėmėja. A. Armalas – vienas iš Šiaulių futbolo atgaivinimo iniciatorių, o UAB „Šiaulių plentas“ yra pagrindinė Šiaulių futbolo ekipos rėmėja.

Alfonsas Armalas yra iniciatyvus, energingas, gabus organizatorius, geranoriškas, patikimas žmogus, savo patirtį ir išmintį gebantis panaudoti miesto ir visos Lietuvos labui. Pomėgiai – medžioklė, turizmas, sportas, kultūros renginiai – padeda jam išlaikyti jaunatvišką dvasią, turėti daugybę gerų draugų.

Alfonsas Armalas kartu su žmona Irena užaugino du sūnus ir džiaugiasi keturiomis anūkėmis.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2006-09-07 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-308.

į viršų

PRANAS PIAULOKAS
(1945-2008)

Gimė 1945 m. birželio 2 d. Endriejave, Klaipėdos rajone. 1969 m. baigė tuometinę Lietuvos konservatoriją ir nuo tada dirbo aktoriumi Šiaulių dramos teatre. Per tą laiką aktorius teatro scenoje sukūrė beveik šimtą ryškių, įspūdingų vaidmenų. P. Piaulokas yra vaidinęs ir kine: sukūrė Auktmos („Herkus Mantas“), Zavišos („Atpildo diena“), Seržanto („Daktaro Ivenso tylėjimas“), Pedro („Visa teisybė apie Kolumbą“), Šešėlio („Žaltvykslės“) vaidmenis.

Pranui Piaulokui 1977 m. suteiktas Nusipelniusio artisto, o 1985 m. – Liaudies artisto vardas. Jis yra apdovanotas Valstybine ir Kultūros ministerijos premijomis, septynis kartus pelnė Augustino Griciaus premiją už geriausius sezono vaidmenis, o 1996 m. apdovanotas Potencijos Pinkauskaitės premija.

P. Piaulokas buvo intelektualus, kūrybingas aktorius. Už savo įvairiapusę kultūrinę veiklą 2005 m. jis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu bei Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

Pranas Piaulokas buvo Šiaulių miesto patriotas, savotiškas Šiaulių simbolis, 37-nerius aktyvios kultūrinės veiklos metus atidavęs šiauliečiams. Jis dalyvavo miesto šventėse, Šiaulių universiteto, bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų renginiuose. Įtaigiu, meistriškai ištartu žodžiu aktorius siekė ugdyti žmonių dvasingumą, kelti kultūros, erudicijos, intelekto lygmenį.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2006-09-07 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-308.

į viršų

KAZYS KNIZIKEVIČIUS (1915-2009)

Gimė 1915 m. birželio 28 d. Pumpėnuose, Pasvalio rajone.
1944 m., atkūręs Joniškio ligoninę ir ambulatoriją, tapo jos vadovu, o 1946 m. paskirtas dar ir Joniškio rajono sveikatos apsaugos skyriaus vedėju. K. Knizikevičiaus organizacinė ir profesinė veikla neliko nepastebėta – 1950 m. jis paskirtas Šiaulių srities sveikatos apsaugos skyriaus vedėju. Kartu jis pradėjo dirbti ir Šiaulių respublikinės ligoninės gydytoju rentgenologu.

1953 m. K. Knizikevičius buvo paskirtas Šiaulių respublikinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju ir visą energiją skyrė jos įrengimui, aprūpinimui pažangiausia technika ir technologijomis, o vėliau – sveikatos apsaugos sistemos sukūrimui Šiauliuose. K. Knizikevičius 23 metus ėjo šias pareigas. Jis buvo gerbiamas kolektyvo ir mylimas pacientų. Vadovaujant K. Knizikevičiui, Šiauliuose iškilo naujų gydymo įstaigų korpusų, buvo įsteigta naujų specializuotų ligoninių ir dispanserių, išsiplėtė poliklinikų ir ambulatorijų tinklas, išaugo nauja specialistų karta, pradėtas mokslinis tiriamasis darbas. Vyriausiojo gydytojo vadovaujami septyni gydytojai apgynė disertacijas ir gavo mokslinius vardus. Kartu K. Knizikevičius dirbo ir gydytoju rentgenologu, nuolat tobulinosi specialiuose kursuose ir medicinos institutuose, aktyviai dalyvavo Šiaulių krašto rentgenologų mokslinės draugijos darbe, ruošė leidinius ir organizavo mokslines konferencijas. Jo sukaupta patirtis ir profesionalumas leido išsaugoti gyvybę ir sveikatą daugeliui Šiaulių miesto ir krašto žmonių. Jam suteiktos aukščiausioji gydytojo rentgenologo ir 1-oji sveikatos apsaugos organizatoriaus kategorijos. Gydytojas apdovanotas medaliais, garbės raštais ir kitokiais pagarbos ženklais. Gimimo 90-mečio proga K. Knizikevičiui suteiktas Nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo garbės vardas, jam įteiktas garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

Sulaukęs pensinio amžiaus, K. Knizikevičius nenutraukė darbinės veiklos, dar 23 metus dirbo rentgenologo darbą, ugdė jaunus specialistus. Šiuo metu jis tęsia prieš 40 metų pradėtą darbą – rašo Šiaulių krašto sveikatos apsaugos istoriją, 1-oji knygos dalis jau išleista.

Gydytojas visada buvo ir yra gerbiamas kolegų ir visuomenės už erudiciją, intelektą, jautrumą, darbštumą, už norą ir sugebėjimą išklausyti, patarti, padėti.

K. Knizikevičius su žmona Birute išaugino tris dukteris.

Garbės piliečio vardas suteiktas 2006-09-07 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-308.

į viršų

JO EKSCELENCIJA EUGENIJUS BARTULIS

Jo Ekscelencija vyskupas Eugenijus Bartulis gimė 1949 m. gruodžio 7 d. Kaune, darbininkų šeimoje. Jis buvo jauniausias iš 10 vaikų. Eugenijus Bartulis mokėsi Kauno 7-ojoje vidurinėje mokykloje, studijavo Kauno tarpdiacezinėje kunigų seminarijoje ir 1976-05-30 buvo įšventintas kunigu. 1976-1989 m. jis ėjo vikaro ir klebono pareigas keliose Lietuvos katalikų bažnyčiose.1990 m. kun. Eugenijus Bartulis paskirtas Kauno arkivyskupijos kancleriu ir Kunigų seminarijos dvasios tėvu. Jis, 1995 m. tapęs Kauno Kristaus prisikėlimo parapijos klebonu, sėkmingai rūpinosi bažnyčios atstatymo darbais. Nuo 1996 m. birželio metus laiko Eugenijus Bartulis ėjo Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. 1997 m. birželio 29 d. kunigas Eugenijus Bartulis konsekruotas vyskupu.

1997 m. gegužę popiežius Jonas Paulius II įsteigė Šiaulių vyskupiją. Jos pirmuoju vyskupu tapo Eugenijus Bartulis. 1997 m. liepos 13 d. jį iškilmingai ir džiaugsmingai sutiko Šiaulių krašto ir miesto žmonės.

Jo Ekscelencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pasižymi aukščiausia dvasios kultūra, nuoširdumu, pasiaukojančiu tarnavimu Dievui ir žmonėms. Jis sugeba maloniai išklausyti, suprasti ir atjausti kiekvieną žmogų, yra sukaupęs didelę sielovados ir organizacinio darbo patirtį, uždega ir sutelkia žmones prasmingai veiklai. Už valstybės skirtas lėšas kurijai statyti vyskupas atnaujino Šiaulių katedrą. Jo iniciatyva įkurti vyskupijos Šeimos, Jaunimo, Katechetikos centrai, praturtinę ir pagyvinę šiauliečių dvasinį gyvenimą. Kasmet vyskupo rengiamos šeimų šventės suburia tūkstančius dalyvių.

Vyskupas Eugenijus Bartulis globoja unikalųjį Kryžių kalną, kasmet surengia jame atlaidus, organizuoja piligriminius žygius pėsčiomis iš Šiaulių į Kryžių kalną, iš Kryžių kalno ir iš Tytuvėnų į Šiluvą, pats juose dalyvauja ir jiems vadovauja. 2000 m. Šventasis Tėvas vyskupą Eugenijų Bartulį, kaip artimą jaunimui asmenybę, paskyrė Lietuvos kariuomenės ordinaru. Šias pareigas jis garbingai atlieka iki šiol. Vyskupo iniciatyva Šiaulių vardas skamba per Vatikano radiją bei Lietuvos katalikiškoje spaudoje.

2003 m. vyskupas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Šiaulių universitetu. Jo iniciatyva universitete įteisinta kapeliono pareigybė, pradėta dėstyti nauja studijų programa - meninis ugdymas ir tikyba. Jo pamokslai blaivybės temomis susilaukė aukščiausio Lietuvos blaivybės draugijų asociacijos įvertinimo.

Vyskupas Eugenijus Bartulis yra Blaivystės sąjūdžio, kitų katalikiškų organizacijų dvasinis vadovas. Jis visada laukiamas mokyklose, darbo kolektyvuose, noriai ir aktyviai dalyvauja miesto renginiuose, suteikia jiems gilesnę prasmę, palaiko glaudžius ryšius su daugeliu užsienio katalikiškų organizacijų, tuo garsindamas pasaulyje Šiaulių ir Lietuvos vardą.

Vyskupas mėgsta sportą, keliones, fotografiją. 2000 m. jis išleido savo nuotraukų albumą "Kryžių kalnas", 2007 m. - fotografijų kalendorių "Kryžiai Europos kalnuose".

Savo nepakartojamai patrauklia ir iškilia asmenybe, reikšmingais kasdieniais darbais vyskupas Eugenijus Bartulis pelnė didelę šiauliečių pagarbą ir dėkingumą.

į viršų

BRONIUS PRĖSKIENIS

Bronius Prėskienis gimė 1930 m. birželio 14 d. Bugonyse, Alytaus rajone. 1949 m. jis baigė Merkinės gimnaziją, 1949-1953 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lituanistiką. 1953 m. jis gavo paskyrimą į Šiaulius ir per penkias dešimtis metų paskyrė šiam miestui: dirbo Šiaulių mokytojų institute, Šiaulių pedagoginiame institute ir Šiaulių universitete. 1955-1963 m. Bronius Prėskienis buvo Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas, 1969 m. ir 1971-1972 m. - mokslo ir mokymo prorektorius, 1970 m. laikinai ėjo instituto rektoriaus pareigas, beveik 20 metų (1973-1992) buvo didžiausio institute Pedagogikos fakulteto dekanas. Eidamas šias pareigas Bronius Prėskienis rūpinosi Šiaulių pedagoginio instituto plėtimu, naujų specialybių steigimu, siekė, kad Šiauliuose būtų kuo daugiau besimokančio jaunimo. Nepriklausomybės metais profesorius buvo Šiaulių universiteto Senato narys, o nuo 2002 m. - aktyvus Šiaulių universiteto veteranų klubo "Emeritus" viceprezidentas.

Daugelis jo mokslo darbų sietini su Šiauliais, Šiaulių regionu. 1995 m. Bronius Prėskienis išleido monografiją "Jovaras", 1997 m. - monografiją "Juozas Miliauskas-Miglovara", kurioje iškėlė iš praeities ir įvertino unikalaus šiauliečio J. Miliausko-Miglovaros gyvenimą ir kūrybą.

Literatūros mokslui, mokytojams lituanistams, istorikams, apskritai visuomenei ypač vertinga 2003 m. išleista Broniaus Prėskienio didelės apimties monografija "Šiaulių krašto literatūros panorama", kurioje pateikiama enciklopedinio pobūdžio Šiaulių regiono literatūrinio gyvenimo istorija, supažindinama su rašytojais, literatais, raštų rengėjais, leidyklomis, įvykiais, susijusiais su dabartine Šiaulių apskritimi nuo pat mūsų literatūros pradžios iki šių dienų. Iš viso profesorius Bronius Prėskienis yra išleidęs 12 knygų (vienos iš jų yra bendraautoris).

Svarbūs ir kiti Broniaus Prėskienio teorinio pobūdžio darbai - mokymo priemonės: "Kai kurie literatūros tyrimo metodologiniai principai", "Sociologinis literatūros tyrinėjimas", "Probleminiai literatūros mokslo aspektai" ir kt. Bronius Prėskienis parašė leidinį "Žvilgsnis į Pedagogikos fakulteto istoriją", o kartu su A. Gudavičiumi 1998 m. parašė knygą "Nuo Šiaulių mokytojų instituto iki Šiaulių universiteto (1948-1998)".

Profesorius Bronius Prėskienis paskelbė spaudoje apie 150 straipsnių, tezių, pranešimų tekstų, recenzijų. Jis bendradarbiauja Šiaulių krašto spaudoje, yra ne vieno leidinio sudarytojas, redaktorius, redakcinių kolegijų narys. Jo parašytas įvadinis straipsnis Šiaulių krašto nežinomos rašytojos B. Mejerytės knygai "Jonė" - tai dar vienas Broniaus Prėskienio darbas, padėsiantis rasti ir stiprinti praeities ir dabarties jungtį.

Bronius Prėskienis yra visuomeniškas Šiaulių žmogus, sporto žinovas ir aktyvus dalyvis, krepšinio klubo "Sekmadienis" seniūnas ir žaidėjas. 2006 m. profesoriui buvo suteiktas garbingas ir retas Šiauliuose Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Garbės medžiotojo vardas, liudijantis jo humanistinį požiūrį į pasaulį ir gamtos apsaugą.

Profesorius Bronius Prėskienis savo darbais ir pilietinės pozicijos raiška įrodęs lojalumą, pagarbą Šiauliams, jų istorijai, turi įtakos ir šiuo metu Šiauliuose vykstantiems pozityviems pokyčiams.

į viršų

ALGIMANTAS VITOLIS TRUŠYS

Algimantas Vitolis Trušys gimė 1936 m. rugsėjo 16 d. Kaune. Vaikystės ir paauglystės metai praėjo Pušalote. 1955-1961 m. jis studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute. Algimantas Vitolis Trušys - tapytojas monumentalistas. Nuo 1961 m. jis pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame institute (dabar - Šiaulių universitete) dėstytoju, tapo docentu, profesoriumi, ėjo Piešimo, Dailės didaktikos katedrų vedėjo pareigas. Algimantas Vitolis Trušys nuo 1974 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 2006 m. - pensininkas. Jo tapybos ir akvarelės darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje vykusiose parodose. Tapytojas yra surengęs personalinių parodų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, keliuose Žiemgalos miestuose ir miesteliuose.

Dailininkas Trušys praeito šimtmečio septintąjį dešimtmetį ir vėliau daug jėgų ir laiko skyrė jaunimo kūrybingumui ir estetiniam lavinimui skatinti, kartu su kolegomis ėmėsi kurti Šiaulių dailės centrą, rengė pirmąsias viešas vaikų kūrybos parodas, kurios išplito visoje Lietuvoje ir užėmė ryškią vietą bendrojoje kultūros panoramoje. Jis išleido dailės mokymo priemonių, poezijos rinkinį. Pedagogikos baruose nuėjo ilgą kelią nuo dėstytojo iki katedros vedėjo, profesoriaus, senato pirmininko pavaduotojo. Apie Algimanto Vitolio Trušio pedagoginę, visuomeninę veiklą ir kūrybą plačiai žinoma, ji gerai įvertinta, pelniusi garbingų apdovanojimų. Kelis dešimtmečius apie dailininką rašoma, jo kūriniai publikuojami periodiniuose Lietuvos kultūros ir meno leidiniuose. 1979 m. apie jį išleista monografija.

Šiauliuose yra tokių reikšmingų monumentalių dailininko kūrinių kaip mozaikos Dramos teatre, Šiaulių ligoninės Chirurgijos skyriuje, Šiaulių kolegijoje, ant miesto bibliotekos Vytauto gatvėje fasado, mozaikiniai poeto Jovaro, prof. St. Šalkauskio, prof. M. Biržiškos, pianisto I. Prielgausko portretai ir daugelis kitų kūrinių. Už mozaiką "Iš lietuvių mitologijos" Vilniaus universitete Algimantui Vitoliui Trušiui suteikta valstybinė premija.

Dailininkas sukūrė daugybę portretų, peizažų, istorinių paveikslų, juos kūrė pieštuku, akvarele, pastele, aliejumi, koliažo, freskos, sgrafito, mozaikos technikomis. Jis nuėjo kelią per realizmą, opartą, abstrakcionizmą, simbolizmą, dekoratyvizmą, istorizmą iki viską apimančio ir vainikuojančio regionalizmo su principiniu gyvenimiškosios pozicijos ir nuo jos priklausančios meninės raiškos deklaravimu. Jo kūriniai išsisklaidė pas žmones, suaugo su sienomis interjeruose ir eksterjeruose, gyvena žurnaluose ir albumuose. Algimanto Vitolio Trušio tapybos ir akvarelės darbų turi įsigiję Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos muziejai, privatūs kolekcininkai Olandijoje, Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje.

Algimantas Vitolis Trušys yra kūrybos entuziastas, nuolat ieškąs meninės raiškos naujovių, bet pastovus meile gimtajam kraštui ir jo žmonėms.

į viršų

STASYS GLIAUDYS

Stasys Gliaudys gimė 1928 m. gruodžio 15 d. Kelmės valsčiuje. Mokėsi Kelmės gimnazijoje, o ją baigęs - Veterinarijos akademijoje. 1954 m. baigė studijas įgydamas zootechniko specialybę. 1960 m. neakivaizdiniu būdu baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą. Dirbo zootechniku, dėstytoju. 1974 m. pradėjo dirbti tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, Pedagogikos fakultete.

Vienas pats, kartais ir su studentais, gamino herbarus, gaudė, rinko vabzdžius, kaupė kitas mokymo ir vaizdines priemones. Taip buvo įkurti botanikos ir zoologijos kabinetai. Pastarasis 2000 m. tapo Gamtos muziejumi. Jo ekspozicijoje yra unikalių eksponatų, kurių neturi kiti šalies zoologijos muziejai.

S. Gliaudys daug metų tyrinėjo Lietuvos augalus. Paskelbė daug straipsnių apie žiedadulkes, su bendraautoriais išleido knygą "Bitininkystė".

1974 m. jis pradėjo tirti Kurtuvėnų landšaftinio draustinio drugius, kitus vabzdžius. 1978 m. tyrė Vinkšnėnų, dalies Gubernijos miškų naktinius drugius ir nustatė, kad jų esama daugiau nei 300 rūšių. Remiantis šiais tyrimais, Vinkšnėnų miškas buvo paskelbtas entomologiniu draustiniu ir pavadintas Vijolės entomologiniu draustiniu.

S. Gliaudys tyrė Šiaulių miesto bei priemiesčio paukščius ir rado jų 160 rūšių. 1976-1977 m. atliko išsamius Talkšos ir Ginkūnų ežerų, garsėjančių paukščiais, tyrimus, kurie tapo svarbiu šaltiniu stebint tolesnius šių ežerų paukščių įvairovės pokyčius.

Iš viso S. Gliaudys yra paskelbęs apie 300 straipsnių. 2001 m. buvo išleista jo 294 puslapių knyga "Gamtos namuose". Jis - Šiaulių universiteto botanikos sodo įkūrėjas.

Tradicija tapo S. Gliaudžio organizuojamos miško atsodinimo talkos. Jis organizavo talkas tvarkant Varputėnų parką, Bubių piliakalnį, Girininkų kalną, Aukštaitijos nacionalinį parką, Pageluvyje rengiant ekologinį taką.

S. Gliaudys dėjo daug pastangų, kad būtų išsaugotas vertingas priemiestinis Voveriškių pušynėlis, Aukštelkės aukštapelkė, Talkšos ir Ginkūnų ežerų augalija bei paukščiai, Kurtuvėnų landšaftinis draustinis, rūpinosi Sukilėlių kalnelio sutvarkymu.

"Švari gamta - sveika tauta," - su šiuo šūkiu S. Gliaudys stovėjo prie Šiaulių žaliųjų judėjimo ištakų, dalyvavo pirmuosiuose šio judėjimo renginiuose.

S. Gliaudys - ilgametis Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Šiaulių miesto skyriaus tarybos narys ir konsultantas, Kurtuvėnų regioninio parko "Žaliosios mokyklos" dėstytojas, Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto lektorius.

Ir šiandieną, būdamas garbingo amžiaus, S. Gliaudys yra aktyvus Šiaulių miesto bendruomenės narys: konsultuoja miesto architektus Salduvės parko ir Talkšos ežero tvarkymo klausimais, teikia įvairių pasiūlymų dėl Šiaulių miesto aplinkos sutvarkymo, dirba Šiaulių universiteto gamtos muziejuje.

Jis kuklus ir paprastas, lengvai su kitais randantis bendrą kalbą: "Ieškokime pirmiausia, kas mus jungia, kas bendra, o ne kas skiria, ir mūsų santykiai iškart prašviesės".

S. Gliaudžio mokslinė, pedagoginė ir visuomeninė veikla - puikus ir sektinas pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dirbti jo ir jo žmonių labui.

į viršų

ARVYDAS SALDA

Arvydas Salda gimė 1955 m. lapkričio 7 d. Kretingos rajone. Mokėsi Kretingos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, Kauno politechnikos institute, Vilniaus universitete. Įgijo taikomosios matematikos specialybę.

Šiauliuose Arvydas Salda savo veiklą pradėjo Šiaulių skaičiavimo centro viršininko pavaduotoju. Jo iniciatyva šioje įstaigoje buvo įdiegtos naujos technologijos, padėjusios vykdyti viso Šiaulių regiono statistikos valdymą.

Nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų Arvydas Salda aktyviai įsijungė į Šiaulių miesto savivaldos formavimą, jai priskirtų funkcijų vykdymą ir savivaldos sistemos tobulinimą. 1991 metais, vienu sunkiausių šalies ekonomikos laikmečiu, jis buvo išrinktas antruoju Šiaulių miesto meru ir savo darbštumu bei sumanumu padėjo Šiaulių miestui siekti ekonominio ir socialinio stabilumo. Jo idėjos ir darbai iki šiol tęsiami.

1995-2007 metais, būdamas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, Arvydas Salda savo konstruktyviais siūlymais realiai prisidėjo prie Šiaulių miesto gerovės kūrimo, demokratijos skatinimo, pilietiškumo ugdymo. Jis ragino tobulinti Savivaldybės tarybos priimamus sprendimus, visomis išgalėmis gynė Šiaulių miesto interesus, padėjo garsinti miesto vardą. Arvydas Salda intensyviai dirbo, kad išliktų Šiaulių oro uostas, kaip vienas strateginių ir miesto plėtrai reikšmingų objektų, rėmė Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų atkūrimo darbą, buvo šių rūmų tarybos narys. Be to, jis buvo vienas iš pirmųjų, pradėjusių šalyje įgyvendinti laisvųjų ekonominių zonų idėjas.

Šiuo metu Arvydas Salda atstovauja vieninteliam mūsų miesto bankui - AB Šiaulių bankui, kurio centrinė būstinė yra Šiauliuose, o filialai veikia visoje Lietuvoje. Efektyviai dirbantis bankas, kurio stebėtojų tarybos pirmininkas nuo 1999 m. yra Arvydas Salda, planingai didina akcinį kapitalą ir sėkmingai uždirba grynąjį pelną, tuo prisidėdamas prie miesto ekonominės gerovės.

Įvairiapusė Arvydo Saldos visuomeninė veikla: jis yra Šiaulių universiteto tarybos narys, "Rotary" klubo narys, Šiaulių miesto 2007-2016 metų strateginio plėtros plano rengimo darbo grupės narys, Lietuvos liberalų ir centro sąjungos narys.

Arvydas Salda vedęs, kartu su žmona Nijole užaugino du sūnus. Mėgsta sportuoti, keliauti, skaityti, lankyti parodas ir rinkti kuo daugiau informacijos. Jis žavisi klasikiniu džiazu, teatro menu, gamta, ypač - Lietuvos gamta.

Arvydas Salda savo darbštumu, iniciatyvumu, meile Šiaulių miestui, sumaniu, kūrybingu ir veikliu vadovavimu nusipelnė visų šiauliečių pagarbos ir dėkingumo.

į viršų

NELLIE SUDAVICIUS MACCALLUM

Nellie Sudavicius MacCallum gimė po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, lietuvių šeimoje. Vėliau Sudavičių šeima persikėlė į Ameriką.

1963 m. ji baigė Omahos (JAV) universitetą ir įgijo vaizduojamojo meno bakalauro diplomą. Dirbo keliose Nebraskos valstijos įmonėse kūrybinį darbą, vadovavo darbo kolektyvams, plėtojo verslą, tuo pačiu metu turėdama platų visuomeninių interesų, susijusių su jos kilmės šalimi - Lietuva - ratą.

Nellie Sudavicius MacCallum yra Omahos draugystės su Šiauliais idėjos autorė. Būdama aktyvi Omahos lietuvių bendruomenės pirmininkė ir suprasdama bendravimo su tautiečiais svarbą, Nellie Sudavicius MacCallum labai noriai dalyvavo Omahos miestų-partnerių asociacijos veikloje ir stengėsi užmegzti ilgalaikius ryšius su Lietuva. Jos iniciatyvos ir didelių pastangų dėka 1994 m. buvo nutiestas pirmasis bendravimo tiltas tarp Šiaulių ir Omahos miestų, o 1996 m. gegužės 17 d. Šiauliuose buvo pasirašyta šių abiejų miestų bendradarbiavimo sutartis. Per 12 metų laikotarpį (1996-2008) atlikta daug darbų stiprinant Omahos ir Šiaulių bendradarbiavimą bei draugystę: pasirašytos bendro darbo Šiaulių ir Nebraskos universiteto Omahoje (UNO), Šiaulių apskrities ligoninės, kitų miesto institucijų ir atitinkamų partnerių Omahoje sutartys. Nellie Sudavicius MacCallum daug prisidėjo prie abiejų šalių universitetų bendradarbiavimo plėtotės. Ji nuolat rūpindavosi Šiaulių universiteto studentais ir dėstytojais, meno kolektyvais, kurie pagal akademinių ir kultūrinių mainų programas atvykdavo į UNO, organizuodavo ir koordinuodavo jų apgyvendinimą. Nuo 1997 m. padedami Nellie Sudavičius MacCallum, Omahoje su koncertinėmis programomis lankėsi Šiaulių miesto vaikų ansamblis "Ro-ko-ko", pianistas Rimantas Vingras, muzikantas ir dainininkas Virgis Stakėnas, Šiaulių universiteto meno kolektyvai "Saulė", "Studium", "Dagilis", Kuršėnų L. Ivinskio gimnazijos moksleivių teatras "Globus" ir kiti menininkai. Jos dėka Šiauliuose lankėsi ir koncertavo Amerikos indėnų ansamblis.

Nellie Sudavicius MacCallum atkaklumas, kruopštumas, pareigingumas, užsibrėžto tikslo siekimas padėjo suburti įvairių tautų žmones bendram tikslui - geriau pažinti vieniems kitus, kūrybiškai mokytis ir dirbti, spręsti iškilusias problemas per kultūros, švietimo, verslo ir savivaldos mainų projektus. Neblėstantis entuziazmas, meilė Lietuvai ir toliau skatina ją aktyviai dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje bei garsinti Lietuvos ir Šiaulių miesto vardą pasaulyje.

į viršų

ALEKSANDRA ALDONA MASĖNIENĖ

Gimė 1941 m. liepos 21 d. Joniškio rajone. Mokėsi Kauno ir Žagarės (Joniškio r.) vidurinėse mokyklose, Vilniaus kultūros ir švietimo technikume, Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete. Įgijusi baletmeisterės kvalifikaciją, buvo paskirta dirbti Pakruojo kultūros namuose, kur pasižymėjo kaip sumani, veikli, reikli sau ir kitiems vadovė. Savo iniciatyva subūrė net trijų žanrų - tautinių šokių, baleto ir pramoginių šokių - kolektyvus ir vadovavo jiems.  

Aleksandra Aldona Masėnienė 1969 m. buvo pakviesta dirbti į Šiaulius vaikų baleto studijos vadove. Jos darbo laikotarpiu nedidelis šokėjų būrelis išaugo į didelį būrį: vienu metu kolektyvą sudarė net 13 grupių su 460 šokėjų nuo 4 iki 18 metų amžiaus. 1976 m. vaikų choreografiniam kolektyvui suteiktas pavyzdinio kolektyvo vardas "Želmenėliai". Įvairiuose konkursuose ir festivaliuose kolektyvas daugybę kartų pelnė laureatų ir diplomantų vardus.

1983 m. Aleksandrai Aldonai Masėnienei suteiktas Nusipelniusio kultūros darbuotojo vardas.

Šokių ansamblis "Želmenėliai" ir jo meno vadovė A. A. Masėnienė 2005 m. pripažinti absoliučiai geriausiais Lietuvoje, apdovanoti aukščiausiuoju apdovanojimu - Lietuvos liaudies kultūros centro nominacija "Aukso paukštė". Ansamblio vadovė apdovanota Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu "Už nuopelnus Šiaulių apskričiai", padėkos raštais, premijomis.

Aleksandra Aldona Masėnienė yra talentinga kūrėja, jautri, supratinga mokytoja, kuri viso savo gyvenimo darbu įrodė meilę augančiam ir bręstančiam žmogui, Šiauliams, Lietuvai. Daugelis buvusių "Želmenėlių" kolektyvo šokėjų tapo gerai žinomais choreografais. Jos suburtas ir vadovaujamas kolektyvas aktyviai dalyvauja Šiaulių miesto kultūros renginiuose, valstybės švenčių minėjimuose, pasaulio ir Lietuvos moksleivių dainų ir šokių šventėse, kuriose A. A. Masėnienė kviečiama būti vyriausiąja baletmeistere. Jos vadovaujamam kolektyvui plojo ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Čekijos, Prancūzijos, Olandijos, Portugalijos, Švedijos, Italijos žiūrovai.

Aleksandra Aldona Masėnienė kiekvieno šokėjo širdyje ugdo tautiškumą, įžiebia pasididžiavimo ir meilės savo miestui, Tėvynei jausmus. Ji sukūrė šokius "Lietuva brangi", "Brangiausios spalvos", skirtus valstybinėms šventėms, šokį "Atmintis" - sausio 13-osios įvykiams paminėti.

Nusipelniusios choreografės kūrybinės veiklos stažas - 49 metai, iš jų 40 metų skirta Šiaulių kultūrai.

Aleksandra Aldona Masėnienė yra ištekėjusi, kartu su vyru Juliumi užaugino sūnų ir dukterį.

į viršų

JŪRA NIJOLĖ VIKTORIJA DAULENSKIENĖ

Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė (Dankevičiūtė) gimė 1933 m. balandžio 5 d. Marijampolėje, pedagogės ir agronomo šeimoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Kauno medicinos institute, kurį baigusi 1957 metais pradėjo dirbti Šiauliuose vaikų gydytoja. Dirbo Šiaulių ligoninės Vaikų ligų skyriuje, buvo Šiaulių rajono gydytoja neurologė konsultantė, gilinosi į vaikų psichoneurologijos sritį, ne kartą stažavosi Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Maskvoje.

Nuo 1963 metų Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė dirbo dėstytoja Šiaulių pedagoginiame institute. 1973 metais Vilniaus universitete ji apgynė daktaro disertaciją "Neurologinė nepažangių masinės mokyklos mokinių analizė" ir tapo medicinos mokslų daktare. Nuo 1975 metų yra docentė.

Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė buvo Šiaulių pedagoginio instituto Defektologijos fakulteto (dabar Socialinės gerovės ir negalės studijos) Specialiosios pedagogikos, vėliau - Medicinos pagrindų katedrų dėstytoja, tačiau visą laiką lygiagrečiai ir neatlygintinai (taip reglamentavo to meto įstatymai) dirbo vaikų gydytoja neurologe ligoninėje, Vaikų poliklinikoje, Kūdikių namuose, Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje ir konsultavo Šiaulių zonos ligoninėse gydomus vaikus. Gydytojos darbas leido jai vykdyti svarbiausią misiją - besąlygiškai ir tiesiogiai tarnauti žmonėms ir neprarasti gydytojos kvalifikacijos, darbo įgūdžių. Ta patirtis buvo reikalinga vykdant mokslo tiriamuosius darbus, rengiant konferencijas. Nuo 1963 iki 2003 metų Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė rašė mokslines publikacijas, išleido 5 metodines mokymo priemones studentams, kurios naudojamos iki šiol. Ji visada puoselėjo ir skleidė humanizmo idėjas, gaivino krikščioniškąsias vertybes, padėjo visiems ir viskuo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gydytoja ir pedagogė J. N. V. Daulenskienė tapo Moterų katalikių organizacijos nare, Senjorų klubo nare, atsiskleidė kaip poetė. Ji aktyviai dalyvauja miesto kultūros renginiuose, domisi istorija. Išėjus į anapilį gydytojui, Šiaulių miesto garbės piliečiui K. Knizikevičiui, ji ėmėsi toliau tvarkyti Šiaulių ligoninės veiklos dokumentus, renka bei rengia publikuoti gydytojų prisiminimus.

Medicinos mokslų daktarė docentė Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė visą savo gyvenimą paskyrė Šiaulių miesto ir krašto vaikų sveikatinimui, mokslo tiriamajam, pedagoginiam darbui, pilietiškumo ir humanizmo sampratų įtvirtinimui jauno žmogaus sąmonėje.

į viršų

VIKTORIJA ČMILYTĖ

Viktorija Čmilytė gimė 1983 m. rugpjūčio 6 d. Šiauliuose. Baigė Šiaulių Didžvario gimnaziją, Latvijos universiteto Filologijos fakultete studijavo anglų kalbą. Didžiausi Viktorijos Čmilytės pasiekimai garsinant Šiaulių miesto ir Lietuvos vardą pasiekti prie šachmatų lentos.

Su šachmatų žaidimo paslaptimis penkiametę Viktoriją Čmilytę supažindino jos tėvelis Viktoras Čmilis. Pirmąją svarbią pergalę Viktorija iškovojo 1993 m., kai tapo Europos mergaičių šachmatų čempionato nugalėtoja. 1995 m. Brazilijoje vykusiame šachmatų čempionate Viktorija Čmilytė tapo pasaulio vaikų šachmatų čempione. Atkakliai dirbdama, per 21 savo sportinės karjeros metus Viktorija Čmilytė iškovojo daug ryškių pergalių pasaulio ir Europos čempionatuose, tapo daugkartine Lietuvos šachmatų čempione.

1996 m. už pasiekimus šachmatų sporte ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas Viktoriją Čmilytę apdovanojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 1998 m. penkiolikmetei Viktorijai Čmilytei suteiktas tarptautinės moterų didmeistrės vardas. 2001 m. jai suteiktas tarptautinio vyrų meistro vardas, o 2010 m. - ir tarptautinio vyrų didmeistrio vardas. Viktorija Čmilytė tapo pirmąja ir kol kas vienintele moterimi Lietuvoje, kuriai buvo suteiktas tarptautinės šachmatų didmeistrės vardas.

Viktorija Čmilytė 2000 m. pasaulinėje šachmatų Olimpiadoje Stambule iškovojo aukso medalį prie pirmosios moterų komandos lentos. Pasiekimas pakartotas 2004 m. Ispanijoje vykusiame pasaulio čempionate. 2003 m. ir 2010 m. Viktorija Čmilytė užėmė 2-ąją vietą Europos moterų šachmatų čempionatuose.

2006 metai Viktorijai Čmilytei buvo vieni sėkmingiausių sportinės karjeros ir visuotinio pripažinimo prasme, nes ji pasidabino pasaulio moterų šachmatų čempionato bronzos medaliu, buvo apdovanota Kūno kultūros ir sporto departamento medaliu "Už sporto pergales", išrinkta į geriausių 2006 m. Lietuvos sportininkų dešimtuką, Lietuvos sporto žurnalistų surengtuose rinkimuose pripažinta 2006 m. Lietuvos moterimi - sportininke.

Didžiausią pergalę Viktorija Čmilytė pasiekė 2011 m., kai pirmą kartą savo sportinėje karjeroje iškovojo Europos šachmatų čempionės titulą.

Viktorija Čmilytė augina du sūnus - Dmitrijų ir Aleksandrą.

į viršų

EDMUNDAS ARMOŠKA

Edmunas Armoška, kolekcininkas, mecenatas, gimė 1945 m. rugpjūčio 1 d. Šiauliuose, miesto tarnautojų šeimoje. Vėliau Edmundas Armoška sukūrė šeimą, kurioje užaugino sūnų ir dukterį.

Edmunas Armoška 1962-1965 m. mokėsi Vilniaus technologijos technikume. Baigęs technikumą, pradėjo dirbti Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykloje, vėliau pavadintoje "Plasta". Dirbdamas baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Edmunas Armoška gamykloje "Plasta" iki 1990 m. ėjo gamyklos komercijos direktoriaus pareigas. 1990-2005 m. jis dirbo privačiame verslo sektoriuje.

Edmundas Armoška visada aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Nuo 1992 m. jis -Lietuvos kolekcininkų asociacijos prezidentas. Kolekcininkų asociacija, glaudžiai bendradarbiaudama su Lietuvos dailės ir kitais muziejais, per Edmundo Armoškos prezidentavimo laikotarpį surengė nemažai tapybos, taikomosios dailės, numizmatikos ir medalistikos parodų. Viena iš parodų buvo įtraukta į oficialią Karaliaus Mindaugo 700 metų jubiliejaus programą.

Edmundo Armoškos iniciatyva ir lėšomis leistas reprezentatyvus žurnalas "Kolekcija", kuriame publikuotos įvairių kolekcininkų kolekcijos. Jo iniciatyva išleistas Nacionalinės premijos laureato Š. Saukos albumas, A. Samuolio parodos katalogas, albumas "Lietuvos malūnai" pagal A. Krištopaičio akvarelę. Iš Edmundo Armoškos surinktos kolekcijos 2005 m. išleistas P. Rimšos kūrinių katalogas ir Solomo Tetelbaumo parodų katalogas.

Lietuvos tūkstantmečiui paminėti žymusis kolekcininkas surengė tris parodas iš asmeninių kolekcijų: Vilniaus meno mokyklos dailininkų, Lietuvos klasikų ir Lietuvos šiuolaikinių dailininkų. Iš asmeninės Edmundo Armoškos dailės kolekcijos rinkinių buvo surengtos parodos Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Rusijoje, Švedijoje, Norvegijoje.

Paskutinius 14 metų Edmundas Armoška labai aktyviai dalyvauja Šiaulių miesto kultūrinėje veikloje. Gimtajame mieste jis nuolat rengia parodas iš sukauptų asmeninių meno kolekcijų. Kelis kartus per metus Šiaulių miesto kultūros centre "Laiptų galerija" surengia dailės, grafikos parodas. Edmundas Armoška taip pat dovanoja meno kūrinius įvairioms Šiaulių miesto institucijoms: Šiaulių "Aušros" muziejui, Šiaulių miesto kultūros centrui "Laiptų galerija", Šiaulių vyskupijai. Šiaulių miestui kolekcininkas padovanojo šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus kūrinių.

Už minėtą veiklą ir nuopelnus Edmundas Armoška buvo apdovanotas įvairiomis padėkomis, ženklais, medaliais. Lietuvos kolekcininkų asociacijos 1994 m. apdovanotas Garbės ženklu. 2009 m. jam skirta Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų padėka. 2010 m. Edmundas Armoška paskelbtas Didžiuoju rėmėju. Už kultūros tradicijų puoselėjimą Šiaulių mieste jis 2010, 2011 ir 2012 metais apdovanotas Šiaulių miesto mero padėkos raštais. 2011 m. jam įteiktas Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos padėkos raštas už meno vertybių sklaidą ir už dailininko Č. Janušo padovanotus paveikslus.

ALOYZAS GUDAVIČIUS

Aloyzas Gudavičius gimė 1940 m. gegužės 12 d. Kelmės rajone, Kalniškių kaime. 1957 m. jis baigė Šiaulių pedagoginę mokyklą (mokytojų seminariją). 1964 m. pradėjo dirbti Šiaulių universitete (buvusiame Šiaulių pedagoginiame institute) rusų kalbos ir literatūros dėstytoju.

Aloyzas Gudavičius 1970 m. Vilniaus universitete apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją. 1990 m. suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis, 1994 m. - profesoriaus pedagoginis vardas. Pagrindinės Aloyzo Gudavičiaus mokslinės veiklos kryptys: bendroji kalbotyra, etnolingvistika, gretinamoji kalbotyra, interlingvistika ir teksto lingvistika.

Didžioji profesoriaus Aloyzo Gudavičiaus gyvenimo dalis glaudžiai susijusi su studentų ugdymu ir Šiaulių universiteto gyvenimu. Profesorius Aloyzas Gudavičius yra pirmasis habilituotas humanitarinių mokslų daktaras fakultete, pripažintas kalbotyros specialistas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse (Čekijoje, Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje). Profesorius parašė keturias monografijas, keturis vadovėlius ar mokymo knygas, išspausdino per 100 mokslų straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose, buvo mokslo darbų leidinio "Filologija" atsakingasis redaktorius, kitų mokslo darbų leidinių redakcijų kolegijų narys.

Aloyzas Gudavičius nuo 1973 m. buvo Rusų kalbos katedros docentas. 1975-1983 m. - Filologijos fakulteto dekanas. 1984-1991 m. ir 2001-2010 m. - Rusų kalbos katedros vedėjas. 1990-1991 m., 2011-2005 m., 2005-2011 m. - Šiaulių universiteto senato pirmininkas. 1991-1998 m. - Šiaulių pedagoginio instituto, vėliau Šiaulių universiteto rektorius. Nuo 2010 m. iki dabar Aloyzas Gudavičius yra Užsienio kalbų studijų katedros profesorius, vyriausiasis mokslo darbuotojas.

Aloyzas Gudavičius yra vienas tų asmenų, kurių pastangomis Šiauliuose įsteigtas universitetas. Visą laiką eidamas atsakingas akademines administracines pareigas, jis daug prisidėjo prie Šiaulių miesto ir regiono mokslo, švietimo bei kultūros puoselėjimo.

Profesoriaus gyvenimas neapsiriboja vien tik darbu universitete, jis taip pat aktyvus miesto visuomenės narys. 2010 m. Aloyzas Gudavičius išrinktas Šiaulių LIONS ALKA klubo, kurio viena pagrindinių veiklos krypčių - pagalba ir parama regos negalią turintiems žmonėms, prezidentu.

NIJOLĖ PRASCEVIČIENĖ

Nijolė Prascevičienė gimė 1951 m. balandžio 5 d. Šiauliuose. 1978 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo dėstytojo, orkestro solisto kvalifikaciją.

Nuo 1971 m. iki dabar mokytoja dirba Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje. Mokytojos ekspertės, Styginių instrumentų skyriaus vedėjos Nijolės Prascevičienės darbo stažas mokykloje 42 metai. 1992-2008 m. ji grojo Šiaulių miesto simfoniniame orkestre, vėliau kameriniame orkestre.

Nijolė Prascevičienė, dirbdama Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje, inicijuoja daugelį renginių, konkursų ir seminarų arba prisideda prie jų organizavimo. Paminėtini tarptautiniai jaunųjų stygininkų seminarai "Skambančios stygos", tarptautiniai Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkursai Šiauliuose, tarptautiniai kamerinių ansamblių festivaliai-konkursai "Fiori musicali" Šiauliuose, meistriškumo pamokos-seminarai Lietuvos, Ukrainos, Latvijos, Olandijos, Danijos smuiko pedagogams, muzikinis projektas - koncertų ciklai "Vaikai vaikams", projektas "Vasaros stovykla gabiems vaikams" Šiauliuose ir 2007 m. tarptautinis projektas, skirtas Lietuvos valstybės - Mindaugo karūnavimo dienai "Tėvynė tavyje".

Viktorija Čmilytė 2000 m. pasaulinėje šachmatų Olimpiadoje Stambule iškovojo aukso medalį prie pirmosios moterų komandos lentos. Pasiekimas pakartotas 2004 m. Ispanijoje vykusiame pasaulio čempionate. 2003 m. ir 2010 m. Viktorija Čmilytė užėmė 2-ąją vietą Europos moterų šachmatų čempionatuose.

Mokytoja daug dėmesio skiria ne tik programos reikalavimų ir mokinio individualių gebėjimų bei interesų derinimui, bet ir žmogiškųjų mokinių savybių formavimuisi. Nijolė Prascevičienės sukūrė savitą vaikų muzikinio ugdymo sistemą, kuri šiandien stebina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muzikus. Ši sistema leido jos mokiniams iškovoti per 70 įvairių laimėjimų nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Čekijoje. Net aštuoni jos auklėtiniai apdovanoti Karalienės Mortos premija. Mokyklos styginis orkestras yra trijų respublikinių konkursų laureatas, visų Dainų švenčių dalyvis, 2006 m. Lietuvos televizijos konkurso "Mažųjų žvaigždžių valanda" laureatas.

Nijolės Prascevičienės veikla neliko nepastebėta. Ji 2003 m. gavo Lietuvos kultūros fondo prizą už jaunųjų talentų ugdymą, o jau po metų 2004 m. jai suteiktas Karalienės Mortos premijos laureatės vardas bei įteiktas "Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos ir švietimo ministerijos apdovanojimas "2003 metų mokytojas" kartu su Valstybine premija. 2005 m. Nijolei Prascevičienei įteiktas Šiaulių miesto "Metų mokytojo" vardo apdovanojimas. Tais pačiais metais ji apdovanota Lietuvos kultūros fondo medaliu "Morta - Lietuvos Karalienė" už Lietuvos istorijos ir kultūros propagavimą bei jaunųjų talentų ugdymą. 2006 m. mokytojai skirta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. 2007 m. įteiktas Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus padėkos raštas už darbą puoselėjant jaunuosius Lietuvos talentus. 2009 m. jai įteiktas Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklas "Už nuopelnus Šiaulių apskričiai". Nijolė Prascevičienė 2010 m. apdovanota Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštu už prasmingą darbą ugdant jaunuosius Lietuvos muzikos talentus ir Lietuvos muzikinės kultūros puoselėjimą, 2012 m. prezidentės padėkos raštu už pagalbą ruošiantis tarptautiniams konkursams. 2011 m. mokytoja gavo Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo "Pagalba Lietuvos vaikams" padėką už pedagoginį profesionalumą ugdant talentingus Lietuvos vaikus.

Nijolė Prascevičienė taip pat yra Europos styginių pedagogų asociacijos (ESTA) Lietuvos skyriaus tarybos narė, Šiaulių miesto profesionaliosios muzikos komisijos narė.

MARYTĖ MARKEVIČIENĖ

Marytė Markevičienė gimė 1955 m. Punios kaime, Alytaus rajone. 1970 m. baigė F. Žemaičio vidurinę mokyklą, vėliau Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, o 1979 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nuo 1978 m. dirba Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabartinėje Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje).

Marytė Markevičienė yra aukščiausiojo lygio akordeono specialybės mokytoja ekspertė. Ji taip pat moko ansamblio klasės, dirigavimo ir orkestro specialybių. Jos ugdytiniai dažnai tampa Lietuvos ir prestižinių tarptautinių konkursų laureatais, 4 iš jų - Karalienės Mortos premijos laureatai, 2 - diplomantai.

Mokytoja, būdama pati šviesi asmenybė, yra ir šviesuolių ugdytoja. Štai vieni žinomiausių pasaulyje jos mokinių - Martynas Levickis, Tadas Motiešius, Eglė Bartkevičiūtė ir daugelis kitų.

Marytė Markevičienė yra tarptautinių festivalių-konkursų Šiauliuose "Linksmasis akordeonas" iniciatorė, organizatorė ir dirigentė, tarptautinio akordeonistų orkestro "Baltijos tremolo" viena iš įkūrėjų.

Mokytoja yra žinoma bei vertinama Lietuvos ir Šiaulių krašto visuomenės. Už nuopelnus Lietuvai Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu Marytė Markevičienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

2005 m. ji buvo apdovanota Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu, 2007 m. - medaliu "Morta - Lietuvos karalienė".

2010 m. jai suteiktas Metų šiaulietės vardas. Taip pat jai suteikta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija už aukščiausius laimėjimus Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose.

Marytė Markevičienė nuolat dalyvauja tarptautinių ir šalies konkursų, festivalių, dainų švenčių peržiūrų, baigiamųjų egzaminų vertinimo komisijų darbe, veda seminarus-praktikumus muzikos mokyklų akordeono specialybės mokytojams, dalyvauja ir skaito pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose.

Mokytoja parengė ne vieną apžvalginę medžiagą apie Lietuvos ir Šiaulių krašto akordeonistų veiklą ir jų pasirodymus tarptautiniuose konkursuose, kuri ne kartą buvo publikuota "Muzikos baruose", žurnale "Akordeonija".

Mokytoja džiaugiasi ir mažais, ir dideliais auklėtinių laimėjimais. Savo darbe ji vienodą dėmesį skiria tiek profesiniam mokinių rengimui, tiek žmogiškųjų savybių ir mokinių asmenybės formavimui. Pačios didžiausios vertybės jai - žmogus ir tautos kultūra.

į viršų

Informaciją rengia Savivaldybės tarybos sekretoriatas, tel.(8 41) 596 307

į viršų