ŠIAULIŲ MIESTO SAVIVALDYBĖS EKSTREMALIŲJŲ SITUACIJŲ VALDYMO PLANAS IR JĮ LYDINTYS DOKUMENTAI

• Šiaulių miesto savivaldybės ekstremaliųjų situacijų prevencijos priemonių 2012-2014 m. planas
• Šiaulių miesto savivaldybės 2012 metų ekstremaliųjų situacijų prevencijos priemonių planas
• Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos nuostatų tvirtinimo
• Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos sudarymo
• Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ekstremaliųjų situacijų centro sudarymo ir nuostatų tvirtinimo
• Dėl savivaldybės administracijos direktoriaus 2010.10.15 įsakymo Nr. 1203 pakeitimo
• Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos sudarymo pakeitimo
• Šiaulių rajono savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės civilinės saugos tarpusavio pagalbos sutartis
• Teisės aktai

Pastabas ir pasiūlymus iki 2011-09-26 prašome teikti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos VTS Civilinės saugos poskyrio specialistams tel. 8 41 569308, 8 612 89559, el. p. saug_sk@siauliai.lt

• BIOLOGINIAI PAVOJAI
• CHEMINIAI PAVOJAI
• EKOLOGINĖS AVARIJOS
• GAISRAI
• GAMTINIAI PAVOJAI
• RADIACIJA
• TERORIZMAS

BIOLOGINIAI PAVOJAI

Įvairūs mikroorganizmai gali patekti į žmogaus organizmą gana lengvai: su įkvepiamu oru, su užterštu vandeniu ar maistu, per pažeistą odą ar gleivinę. Taip pat jie gali patekti su krauju, limfa ar kitais organizmo skysčiais. Pavyzdžiui, juodligės sukėlėjas patenka į žmogaus organizmą su įkvepiamu oru, maliarija užsikrečiama įkandus užkrėstam uodui, dizenterija gaunama suvalgius užkrėsto maisto arba per nešvarias rankas. Užsikrėsti patogeniniais mikroorganizmais galima ir per užkrėstas gyvūnų seiles.

Patogeniniai mikroorganizmai, patekę į žmogaus organizmą, dauginasi sukeldami įvairias ligas:

- infekcijas, kurias sukelia virusai, bakterijos;

- alergijas, kurias sukelia pelėsiai, organinės dulkės;

-apsinuodijimus ar toksišką poveikį organizmui;

-kai kurios biologinės medžiagos gali sukelti vėžį.

Epidemija - staigus ir neįprastai didelis užkrečiamų ligų išplitimas viename ar keliuose teritorijos administraciniuose vienetuose. Tai ligos plitimas greitėjančiais tempais. Terminas epidemija naudojamas tada, kai ligos plitimo tempai turi pagreitį: vidutiniškai vienas sergantis žmogus (ar gyvulys) užkrečia daugiau nei vieną žmogų (gyvulį). Taigi užkrečiamos ligos plitimas darosi vis spartesnis. Pavyzdžiui, jei į miestą atvažiuos vienas gripu užsikrėtęs žmogus, o gripo nešiotojas užkrės vidutiniškai du žmones per dieną, epidemija pagal dienas gali vystytis maždaug taip:

Pirmas užsikrėtęs žmogus atvažiuoja į miestą ir užkrečia 2 žmones.
3 jau sergantys žmonės užkrečia 6 naujus.
9 jau sergantys užkrečia 18 naujų.
27 jau sergantys užkrečia 54 naujus.
81 jau sergantis užkrečia 162 naujus.

Epizootija - infekcinės gyvūnų ligos išplitimas tam tikru laiku ūkyje arba didesniame plote.

Karantinas - specialus laikinas statusas ir su juo susijusios administracinio bei sanitarinio pobūdžio priemonės, skirtos apsaugai nuo epideminio pobūdžio ligų, kuriomis gali užsikrėsti žmonės ar gyvuliai. Karantinas skelbiamas teritorijoje, užkrėstoje pavojingų ligų sukėlėjais. Taip pat karantinas veikia karantino įstaigose, kuriose tikrinama, ar įtariami užsikrėtimu žmonės ar gyvuliai neserga. Pagrindinis karantino tikslas - sustabdyti epidemijos plitimą.

Biologinis ginklas

Biologinis užteršimas gali paplisti ne tik įvykus avarijoms, bet ir panaudojus biologines medžiagas sąmoningai, kaip ginklą, turint vienintelį tikslą - pakenkti. Biologinis ginklas - specialūs kariniai sprogmenys, užpildyti biologinėmis medžiagomis, kurių paskirtis - masinis žmonių, gyvulių ar augalų ligas sukeliančio užkrato paskleidimas. 1972 m. buvo pasirašyta tarptautinė biologinių ir cheminių ginklų nenaudojimo sutartis, kurią pasirašė 160 šalių ir ratifikavo 143 tautos. Atrodytų, kad dėl biologinio ginklo panaudojimo galima būtų nesijaudinti, tačiau neseni įvykiai vėl privertė pasaulį susirūpinti dėl galimo šio ginklo panaudojimo. 1984 metais Dalase (JAV), siekiant paveikti vietinių rinkimų eigą, salmonelėmis buvo užkrėsta 750 žmonių. Laimei, visi žmonės liko gyvi. 1990 m. ir 1995 m. Japonijos Aum Shinrikyo sekta įvykdė keletą išpuolių, kurių metu buvo panaudoti cheminiai ir biologiniai ginklai prieš civilius piliečius. 2001 m. spalio mėnesį į Jungtines Amerikos Valstijas pašto vokuose atkeliavo juodligės (sibirinės opos) sukėlėjai. Pirmiausia susirgo pašto tarnautojai: užsikrėtė 30 žmonių, iš kurių 5 mirė.

Biologinis ginklas gali būti labai įvairus. Biologinis užkratas gali būti tirpalų ar miltelių pavidalo, kitų tirpalų ar miltelių sudėtyje ir ilgą laiką būti aplinkoje neaktyvus. Karinių konfliktų metu biologinis užkratas gali būti panaudotas pasitelkus aviaciją (bombos, sviediniai, talpų išmetimas ), artileriją (bombos, sviediniai), taktines raketas arba diversijų būdu (apnuodijus maistą, vandenį). Nekariaujančioms šalims didžiausią nerimą kelia biologinio terorizmo grėsmė. Pavieniai asmenys arba organizuotos grupuotės biologinį užkratą gali pasigaminti "namų" sąlygomis ir paskleisti pasinaudodami labai įvairiais būdais ir priemonėmis: orlaiviais, sraigtasparniais, nešiojamais purkštuvais, didesnių ar mažesnių talpų aerozoliais, gesintuvais ir pan. Galimos ir kitokio pobūdžio diversijos: mikrobiologijos laboratorijų, biotechnologijos įmonių sprogdinimai. Dideliuose miestuose biologinis užkratas gali sukelti epidemijas. Biologiniu užkratu gali būti užkrečiamos ventiliacinės šachtos, vanduo, maisto produktai. Net mažais nešiojamais purkštuvais masinėse žmonių susitelkimo vietose galima paskleisti pavojingas biologines medžiagas. Biologinio ginklo panaudojimo pasekmės labai skaudžios: gali žūti labai daug žmonių. Be to labai sunku nukenksminti užkrėstą teritoriją, todėl norint likviduoti padarinius, reikia daug pastangų bei lėšų. Turint įtarimų, kad buvo panaudotas bakteriologinis ginklas ar bakteriologinis užkratas, veiklą pradeda valstybinės institucijos. Užkrėstoje teritorijoje vyksta žmonių paieška, jiems suteikiama pirmoji medicinos pagalba, ligoniai izoliuojami. Dezinfekuojamas sanitarinis transportas, izoliuojami ir stebimi žmonės, kontaktavę su ligoniu, kuris įtariamas sergant ypač pavojinga užkrečiama liga. Visuomenės sveikatos centro darbuotojai įvertina teritorijos užterštumą, užkrėstoje vietovėje įvedamas karantinas, o vietovės aplink užkrėstą teritoriją nustatytą laiką stebimos - ar nėra naujų ligos atsiradimo židinių jau ne karantino teritorijoje.

Gavus įtartiną laišką ar paketą:

- negalima jo purtyti, kratyti ar atplėšti, kad neišbirtų jo turinys;

- voką ar paketą reikia įdėti į plastikinį maišą ar kitokios rūšies talpą arba bent jau kuo nors uždengti: drabužiais, popieriumi ar šiukšlių dėže;

- veikiančius ventiliatorius ir kondicionierius reikia išjungti ir išeiti iš patalpos, uždarius duris, kad kiti neįeitų;

- nusiplauti rankas su muilu ir vandeniu, nusivilkti užterštus drabužius ir sudėti juos į plastikinį maišą;

- nenaudoti chlorkalkių ar kitų dezinfektantų;

- nedelsiant skambinti skubios pagalbos telefonais!

Įtartino paketo ar voko požymiai:

- Pernelyg didelės pašto išlaidos.

- Ranka rašytas ar prastai išspausdintas adresas.

- Iškirptos ir priklijuotos spausdintos raidės.

- Klaidos žodžiuose.

- Nėra atgalinio adreso.

- Riebalų dėmės, išblukusios spalvos.

- Kreivas ar grublėtas vokas.

- Išsikišę laidai ar aliuminio folija.

- Pernelyg didelės saugos medžiagos (maskuojamosios juostos, virvės ir pan.).

- Tiksėjimo garsas.

- Pažymėtas užrašu "personalinis" arba "konfidencialus".

- Skleidžia specifinį kvapą.

Ypač pavojingos užkrečiamos ligos:

- maras;

- cholera;

- beždžionių raupai;

- geltonoji karštligė;

- virusinės hemoraginės karštligės:

- Marburgo virusinė liga,

- Ebola virusinė liga,

- Lassa virusinė liga.

Kaip apsisaugoti nuo paukščių gripo?

- Laikytis higienos reikalavimų! Būtina dažnai plauti rankas, ypač prieš valgį.

- Nevalgyti neišvirtos, neiškeptos paukštienos ar paukščių produktų.

- Vengti kontakto su naminiais ir laukiniais paukščiais. Įspėkite vaikus, kad neliestų jokių nugaišusių ar sergančių paukščių. Neleisti vaikams žaisti ir su sveikai atrodančiais paukščiais.

- Pamačius nugaišusį ar sergantį paukštį, neliesti jo, bet tučtuojau informuoti apie tai Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą arba paskambinti nemokamu telefonu 8 800 40403.

- Po kontakto su užsikrėtusiais ar sergančiais paukščiais, jų lavonais, virusu užterštais paviršiais, 15-20 sekundžių plauti rankas su muilu ir vandeniu, valyti jas servetėlėmis, kuriose yra alkoholio.

į viršų

CHEMINIAI PAVOJAI

Buityje naudojami cheminiai produktai (buitinė chemija), užteršta aplinka daro žmonėms nuolatinį nematomą, tačiau žalojantį poveikį. Matomi, todėl labiau suvokiami pavojai nutinka, kai pavojingos medžiagos patenka į aplinką staiga ir netikėtai: pažeidus jų naudojimo, saugojimo tvarką, įvykus avarijoms pramoniniuose ar komerciniuose objektuose, laboratorijose, transporte, teroro akto metu. Tokiais atvejais žūsta, sužalojami ar apnuodijami žmonės, gyvuliai, pažeidžiama gamta, užteršiami pastatai, sunaikinamas turtas.

Buityje naudojamos cheminės priemonės gali būti labai įvairios formos. Tai skysčiai, pastos, drebučiai, kietos medžiagos (miltelių, granulių, luitelių pavidalu). Kai kurias naudojame iškart (valikliai, plovikliai, šveitikliai), o kai kurias tenka skiesti ( dažai, lakai, emaliai ir kt.). Tinkamai naudojamos buitinės chemijos priemonės beveik nekenksmingos žmonių sveikatai, tačiau netinkamai naudojamos ar laikomos gali sukelti alergiją, apsinuodijimus, lėtines ligas, užteršti aplinką, mitybos grandinę, sužaloti gyvūnus.

Įvairios kosmetinės priemonės, dantų pasta, šampūnai, plaukų standikliai, lakai, dezodorantai, vaistai ir kt. - paprastai nepavojingos, tačiau netinkamai pavartotos gali sukelti šalutinių reakcijų ir net apsinuodijimų, ypač vaikams ir jautriems žmonėms. Dažniausiai apsinuodijama medikamentais: antidepresantais, barbitūratais, neuroleptikais, benzodiazepinais, analgetikais ir kitų grupių vaistais.

Vaistai

Kiekvienoje namų vaistinėlėje surasime vaistus nuo galvos skausmo, kosulio, slogos ar įvairių uždegimų. Gausu indelių su tabletėmis, tinktūromis, pastomis... Peržiūrėkite vaistų atsargas ir atsakykite sau į šiuos klausimus:

- Ar visi vaistai reikalingi?

- Ar visi su etiketėmis ir sudėti į jiems skirtus indelius?

- Ar vaistų galiojimo laikas dar nepasibaigęs?

- Ar žinote, kokiais atvejais ir kokiomis dozėmis juos galima vartoti?

- Ar vieta, kurioje laikomi vaistai, pasiekiama mažiems vaikams?

Visuomenės sveikatos specialistų teikiamais tyrimų duomenimis, 2005 m. iš 690 apsinuodijimo atvejų 390 buvo vaikai iki septynerių metų amžiaus. Tai lėmė nesaugiai, vaikams prieinamoje vietoje laikomi vaistai.

Žmogui, išgėrusiam per didelę dozę vaistų, t. y. apsinuodijus, būtina kuo skubiau suteikti medicinos pagalbą. Labai svarbu tiksliai žinoti, kokiais vaistais buvo apsinuodyta, tikslų laiką kada vaistai pateko į organizmą, ir išgertų vaistų kiekį.

Skalbimo ir valymo priemonės

Skalbimo milteliai, valikliai, plovikliai, šveitikliai, vandens minkštikliai, balinimo, dezinfekavimo medžiagos - plačiai buityje naudojamos medžiagos, skirtos skalbimui, daiktų paviršiams plauti, valyti. Jų sudėtyje yra žmogaus sveikatai pavojingų medžiagų, todėl netinkamai, neatsargiai naudojant, galima apsinuodyti, nudegti ar patirti alergines reakcijas. Su nuotekomis patekusios į telkinių vandenis, šios medžiagos kenkia augalams ir gyvūnams, o pakuotės su medžiagų likučiais teršia gruntą ir gruntinius vandenis. Skalbiklius ir valiklius galima priskirti prie vidutinio pavojingumo ir labai pavojingų priemonių. Paprastai jų pakuotės būna pažymėtos įspėjamaisiais užrašais arba ženklais. Vidutinio pavojingumo priemonės - indų plovikliai, baldų, kilimų valikliai, o kanalizacijos vamzdžių, orkaičių, WC valikliai - labai pavojingos priemonės. Skalbimo priemonės gali sukelti alergijas, dirginti odą, tačiau jas nurijus nebus sunkių apsinuodijimų. Daug pavojingesni yra valikiai ir audinių minkštikliai. Valiklių cheminė sudėtis ir toksinės savybės labai įvairios. Juos sudaro veikliosios ir pagalbinės medžiagos. Veikliosios medžiagos valo, o pagalbinės medžiagos suteikia valikliui kvapą, spalvą, konsistenciją.

Pati "nekalčiausia" valymo priemonė yra iš riebalų ir sodos pagamintas muilas. Mažai pavojingos - universalūs valikliai, indų plovikliai, baldų, kilimų valikliai, tačiau ir į jų sudėtį įeina tam tikros pavojingos cheminės medžiagos: amonio hidroksidas - korozinė medžiaga, dirginanti odą, kvėpavimo takus, akis; perchloretilenas, žinomas kaip kancerogenas.

Dar pavojingesnės indaplovių valymo ir dezinfekavimo priemonės. Paprastai tai milteliai, kurių sudėtyje yra natrio silikato, natrio trifosfato, sodos, šiek tiek hipochloritinių baliklių, kartais natrio hidroksido. Jų rūgštingumas labai mažas (pH 11-12), todėl jie pavojingi žmogaus sveikatai ir stipriai teršia aplinką. Patekusios į virškinimo traktą, jos gali sukelti pilvo skausmus, vėmimą bei viduriavimą..

Orkaičių, grilių valikliuose esančios veikliosios medžiagos turi ardomąjį poveikį. Į jas įeina stiprios bazinės medžiagos: į skystas priemones - natrio arba kalio hidroksidai, aerozolinius preparatus - 2-aminoetanolis. Aerozoliniai preparatai pavojingesni - išpurkštas aerozolis, pasklidęs aplinkoje, gali suerzinti akių, nosies gleivinę, o aerozolinis balionėlis, įkaitęs iki 50 0C, gali sprogti. Todėl valymo metu viryklės turi būti išjungtos, o patalpa gerai vėdinama.

Audinių minkštikliai - bene pavojingiausios medžiagos. Jų sudėtyje vienos iš labiausiai toksiškų medžiagų: chloroformas, benzilacetatas, pentanas. Tai medžiagos, galinčios sukelti išbėrimus, galvos skausmus, net vėžinius susirgimus, pažeisti plaučius, veikti nervų sistemą.

Sanitariniai ir WC valikliai paprastai būna dviejų rūšių: rūgštiniai ir baziniai. Rūgštiniai valikliai gali būti skysti arba miltelių bei granulių pavidalu. Pagrindinė veiklioji medžiaga yra rūgštys (druskos, skruzdžių, citrinų) arba rūgščiosios druskos (natrio vandenilio sulfatas), o jų pH 1-3. Bazinių sanitarinių valiklių pagrindinė veiklioji medžiaga yra šarminė (natrio hidroksidas, natrio karbonatas, natrio hipochloritas), todėl šios priemonės turi korozinį poveikį - jos yra ardančios arba dirginančios. Dirbant su šiomis priemonėmis būtina užsimauti gumines pirštines ir užsidėti apsauginius akinius.

Niekada negalima naudoti kartu šarminių ir rūgštinių valiklių, nes jiems kontaktuojant išsiskiria nuodingosios dujos. Pavyzdžiui, natrio hipochloritą sumaišius su druskos rūgštimi, susidaro chloro nuodingosios dujos: NaOCl + 2HCl ? Cl2 + NaCl + H2O . Ypač pavojingi žmogaus sveikatai yra baziniai kanalizacijos vamzdžių valikliai. Naudojant šiuos valiklius, vandenyje tirpsta hidroksidas ir išsiskiria daug šilumos (net iki 800C). Jeigu tai milteliai, kurių sudėtyje yra aliuminio ir nitrito, vykstant reakcijoms išsiskiria vandenilio dujos (H2). Juos naudojant būtina saugoti kvėpavimo takus, akis ir odą saugos priemonėmis. Labai pavojingas kanalizacijos vamzdžių valiklis "Kurmis". Jis tirpdo kanalizacijos vamzdžiuose susikaupusius riebalus, muilo apnašas, ardo plaukus ir kitus teršalus ir ypač pavojingas nurijus.

Dėmių valikliai yra vidutiniškai arba labai pavojingi žmogaus sveikatai. Šios grupės medžiagos yra: dirginančios, ėdžios, o kai kurios nuodingos! Vieni iš pavojingesnių dėmių valiklių yra skysti, į kurių sudėtį įeina trichloretilenas (CHCl = CCl2) arba tetrachloretilenas, labiau žinomas prekybiniu perchloretileno pavadinimu (C2Cl4). Tai labai nuodingi chlorinti angliavandeniliai. Jų nuodingas poveikis pasireiškia nurijus arba per odą. Todėl valydami, blizgindami būtinai užsimaukite pirštines ir pridenkite kvėpavimo takus! Net sausu cheminiu būdu išvalytus drabužius prieš dėvint reikia labai gerai išvėdinti gryname ore, nes jų valymui dažniausiai naudojamas tetrachloretilenas.

Dažai, lakai, tirpikliai

Buityje naudojami įvairūs dažai. Dažų nuodingumas labiausiai priklauso nuo juose esančio tirpiklio rūšies ir pigmentų nuodingumo. Visi tirpikliai lakūs ir gerai garuoja. Dažant ar lakuojant prastai vėdinamoje patalpoje, ore gali susidaryti pavojingos žmogaus sveikatai kenksmingų medžiagų koncentracijos. Tirpiklių nuodingosios savybės skirtingos, bet jie visi priskiriami prie pavojingų medžiagų grupės ir gali sukelti įvairius apsinuodijimus, paveikti nervų sistemą, sukelti vėžinius susirgimus, pažeisti kepenis ir t. t. Pavyzdžiui, benzenas (benzolas) į organizmą gali patekti per kvėpavimo takus ir odą. Apsinuodijimo benzenu simptomai - bendras silpnumas, mieguistumas, galvos skausmas ir svaigimas. Ūmaus apsinuodijimo atveju žmogus gali netekti sąmonės ir mirti dėl kvėpavimo centro paralyžiaus.

Dažai, kurių sudėtyje yra švino, pavojingiausi tuomet, kai dažytas sluoksnis suskilinėja ir pradeda luptis nuo paviršiaus. Yrančios dažų dalelės virsta dulkėmis, kurias lengva įkvepti.

Šios grupės medžiagos dažniausiai ne tik nuodingos, bet ir degios. Tirpiklius reikia laikyti sandariai uždarytuose buteliuose ar gamyklinėse pakuotėse. Dažnai namuose, garažuose, sandėliukuose turime ne tik dažų, lakų, bet ir įvairių tirpiklių. Visos nelaimės dažniausiai kyla dėl netinkamo pavojingų medžiagų saugojimo. Skaudus pavyzdys: dažytoja, gyvenanti daugiabučiame name, virtuvės spintelėje plastmasiniame inde laikė acetoną. Acetonas ištirpdė indo sienelę, skystis išsiliejo ir išgaravo. Acetono garai sprogo nuo kibirkšties, automatiškai įsijungus šaldytuvui. Nuo sprogimo užsiliepsnojo sienos, baldai. Nukentėjo ne tik jos, bet ir kaimynų butai, padaryta daug materialinės žalos. Laimei, žmonių aukų buvo išvengta.

Gyvsidabris

Gyvsidabris yra toksiškas visoms gyvybės formoms sidabriškai baltos spalvos sunkus metalas, chemiškai atsparus, neaktyvus, sunkiai atiduodantis savo elektronus, netirpstantis vandenyje, tačiau garuojantis bet kurioje temperatūroje, net žemesnėje kaip 00C. Gyvsidabrio garų žmogus nejaučia, nes jie neturi nei spalvos, nei kvapo. Pirmieji ūmaus apsinuodijimo požymiai - silpnumas, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, seilėtekis, metalo skonis burnoje, kartais pilvo skausmai ir kraujingas viduriavimas. Kai gyvsidabrio garų įkvepiama daug, galima plaučių edema.

Gyvsidabris ir jo junginiai plačiai naudojami moksle ir technikoje, pramonėje ir buityje. Tai įvairių matavimo prietaisų, rentgeno, kvarco, neoninių ir kt. lempų gamyboje, medicinoje ir stomatologijoje, fotografijų ir fotorobotų gamyboje, popieriaus ir celiuliozės, dažų, pigmentų, audinių bei kosmetinių preparatų gamyboje ir t. t.. Gyvsidabriu galime užteršti aplinką sudaužę liuminescencines arba gyvsidabrines lempas, išardę galvaninius elementus ir baterijas, jungiklius bei energijos keitiklius, o dažniausiai - sudaužę gyvsidabrinį termometrą. Paprastai gyvsidabriniai termometrai anksčiau ar vėliau sudūžta, todėl patartina pirkti elektroninį termometrą.

Sudužus gyvsidabriniam termometrui, svarbiausia skubiai surinkti gyvsidabrį. Tai nėra lengva - pavyzdžiui, bandant suvalyti pabirusį gyvsidabrį šluoste, jis pasklis dar plačiau, o jo garavimo paviršius tik padidės. Gyvsidabriui surinkti reikia turėti butelį su vandeniu ir sandariu kamščiu, medinę arba stiklinę lazdelę (dar geriau varinę vielutę arba šluotelę), guminę kriaušę, voką arba storesnio popieriaus lapą, lipnią juostą arba popieriaus lapą, pateptą klijais. Paviršiui, kuriame buvo pabiręs gyvsidabris, nukenksminti reikia pasiruošti 0,2 proc. vandeninį kalio permanganato tirpalą, parūgštintą druskos rūgštimi (2 g kalio permanganato 1 litrui vandens ir 5 ml HCl rūgšties), arba muilo ir sodos tirpalą (4proc. muilo tirpalas 5 proc. sodos tirpale, t. y. 52 g sodos ir 45 g muilo 1 litrui vandens). Pačius didžiausius rutuliukus reikia su lazdele surinkti į voką arba ant storesnio popieriaus ir sudėti į butelį. Po to susiurbti gumine kriauše mažesnius rutuliukus, o pačius mažiausius rutuliukus ir lašelius surinkti lipnia juosta arba klijais suteptu popieriumi. Po to visą surinktą gyvsidabrį reikia įdėti į butelį su vandeniu ir sandariai uždaryti.

Patalpų paviršius nukenksminamas pasiruoštu tirpalu, o patalpa išplaunama ir gerai išvėdinama. Indas su gyvsidabriu perduodamas savivaldybės civilinės saugos skyriaus specialistams.

Apsinuodijimas dujomis

Dažnai buityje apsinuodijama degimo produktu - anglies monoksidu (smalkėmis). Tai bespalvės, bekvapės, nedirginančios gleivinių, lengvesnės už orą dujos. Jomis dažniausiai apsinuodijama uždaruose garažuose, šildantis automobiliuose arba per anksti uždarius kūrenamas krosnis. Šios dujos labai pavojingos, nes įkvėptos greitai prasiskverbia į eritrocitus ir trukdo į juos patekti deguoniui, t. y. susijungia su hemoglobinu ir sudaro glaudų junginį karboksihemoglobiną, negalintį prijungti ir transportuoti deguonies. Organizme atsiradus deguonies badui, staigiai paveikiama centrinė nervų sistema. Apsinuodijus anglies monoksidu, skauda ir svaigsta galva, pykina, ūžia ausyse, atsiranda šleikštulys, vemiama, prasideda vangumas, sąmonės pritemimas arba jos netekimas, koma ir galiausiai ištinka mirtis.

Apsinuodijusį anglies monoksidu reikia nedelsiant išnešti į gryną orą, atsagstyti drabužius ir daryti dirbtinį kvėpavimą, kuo skubiau suteikti kvalifikuotą medicininę pagalbą.

Kanalizaciniuose šuliniuose, yrant įvairioms organinėms ir neorganinėms medžiagoms, susidaro vadinamosios "kanalizacinės" dujos. Kas tai yra? Tai įvairių dujų mišinys. Į vadinamų "kanalizacinių" dujų sudėtį įeina sieros vandenilis, cianidai, metanas, chloras. Įkvėęs tokių dujų žmogus akimirksniu praranda sąmonę, ir, jeigu skubiai nesuteikiama pagalba, gali mirti. Svarbu žinoti, kad tokios dujos ne tik toksiškos, bet ir sprogios.

Dažniausiai jomis apsinuodija žmonės, remontuojantys kanalizacinius šulinius. Taip pat galimi ir atsitiktiniai apsinuodijimai, ypač vaikų, kurie mėgsta landžioti po įvairias požemines komunikacijas. Nukentėjusįjį reikia skubiai išnešti į gryną orą, paguldyti ant šono, duoti kvėpuoti deguonies, daryti dirbtinį kvėpavimą ir kuo skubiau nugabenti į ligoninę.

Toksinių apsinuodijimų simptomai:

-sunku kvėpuoti;

- sudirginti akių, odos, gerklės ir kvėpavimo takai;

- pasikeitusi odos spalva;

- galvos skausmas, neryškus žvilgsnis;

- galvos svaigimas;

- sutrikusi koordinacija;

- skrandžio spazmai ir viduriavimas.

Norėdami išvengti apsinuodijimų cheminėmis medžiagomis ar preparatais, skaitykite saugos etiketes, instrukcijas ir informacinius lapelius ir laikykitės nurodytų saugumo priemonių. Žinokite, kad galite apsinuodyti cheminėmis medžiagomis net tuomet, kai jų nematote ir neužuodžiate.

Kaip išvengti cheminių nelaimių namuose?

Žinokite namuose naudojamų chemikalų keliamus pavojus.

- Laikykite visus medikamentus, kosmetiką, valymo priemones ir kitas namuose naudojamas chemines medžiagos vaikams nematomoje ir neprieinamoje vietoje.

- Skystus, seniai nenaudojamus ar pasibaigusio galiojimo vaistus, atsargiai išpilkite į tualetą, tuščius buteliukus išmeskite į šiukšlinę.

- Namuose naudojamų chemikalų atsargas laikykite taip, kaip nurodyta ant gaminio etiketės. Ne maisto produktus laikykite jiems skirtose talpose ar įpakavime ir kiekvieną kartą prieš naudodami įsitikinkite, kad naudojate būtent tą produktą ir pagal taisykles. Jeigu perpilate produktą į kitą tarą, būtinai uždėkite etiketę (geriausia iš originalios pakuotės) ir įsitikinkite, ar parinkote tinkamos rūšies tarą.

- Venkite maišyti skirtingas namuose naudojamas chemines priemones. Kartais sumaišius skirtingas medžiagas gali įvykti nepageidaujama reakcija.

- Visada prieš pradėdami naudoti naują produktą perskaitykite nurodymus ant įpakavimo.

- Kad apsisaugotumėte nuo pavojingų garų, niekada neuostykite neatpažintų priemonių tiesiog iš įpakavimo, apsiribokite tuo, ką jaučiate per atstumą. Kai kuriuos produktus galima naudoti tik mūvint gumines pirštines ar būnant su akių apsaugos priemonėmis.

- Niekada nerūkykite naudodami namuose chemines medžiagas. Venkite naudoti plaukų laką, valymui naudojamus tirpiklius, dažymo priemones ir pesticidus netoli atviros liepsnos, įjungtų dujų degiklių, degančių žvakių, židinių, pečių ir kt. Net jeigu jūs nematote ar neužuodžiate garų, jie gali sukelti gaisrą ir net sprogimą.

- Pirkite tik tiek chemikalų, kiek tikrai sunaudosite. Didelis kiekis cheminių medžiagų, laikomų namuose, gali tapti nelaimės šaltiniu.

Ką daryti, jeigu namuose įvyko cheminė nelaimė?

Jeigu vaikas suvalgė ar išgėrė nemaistinių medžiagų, skubiai suraskite to produkto pakuotę ir skambinkite į apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biurą. Jeigu chemikalai išsiliejo, skambinkite į Bendrąjį pagalbos centrą telefonu 112, kvieskite ugniagesius gelbėtojus, prašykite rekomendacijų kaip elgtis.

Kol atvyks operatyvi pagalba, galite ir patys atlikti būtinus veiksmus. Jeigu pavojingos medžiagos pateko į akis, plaukite akis švariu, drungnu vandeniu mažiausiai 15 minučių. Nuplaukite rankas, veidą, kitas kūno dalis, kad cheminės medžiagos nepažeistų atvirų kūno vietų. Pasikeiskite drabužius - taip išvengsite sąlyčio su chemikalų likučiais ant drabužių. Nusivilktus drabužius sudėkite į sandarius plastikinius maišus.

Jeigu chemikalas išsiliejo, tučtuojau nuvalykite jį skudurėliu, tik saugokite akis ir odą. Panaudotą skudurėlį išneškite į saugią vietą lauke, leiskite išgaruoti kvapui, po to suvyniokite į laikraštį ir įdėkite į sandarų plastikinį maišelį. Tada galite išmesti į šiukšlinę. Išeikite iš namų, kad nekvėpuotumėte pavojingais garais.

Skubi pagalba esant cheminiam nudegimui:

kvieskitės pagalbos telefonu 112 ;

nuimkite drabužius ir papuošalus aplink pažeistą kūno vietą;

pilkite ant žaizdos švarų, šaltą vandenį 15-30 minučių;

laisvai pridenkite nudegimo vietą sterilia ar švaria medžiaga; būkite atidūs, kad medžiaga nepriliptų prie žaizdos;

perduokite nukentėjusįjį medikams tolesniam gydymui.

VEIKSMAI, ĮVYKUS CHEMINEI AVARIJAI

Įvykus avarijai, kurios metu į aplinką pateko pavojingos cheminės medžiagos, arba kai gresia tiesioginis cheminės taršos pavojus, skelbiamas civilinės saugos signalas "Cheminis pavojus", kuris perduodamas per visuomenės informavimo priemones. Įsijunkite radiją ar televiziją, nes jums nuolatos bus teikiama naujausia informacija ir rekomendacijos kaip elgtis. Atsižvelgiant į aplinkybes, gali tekti palikti pastatus arba pasilikti juose.

Jeigu gyventojams nurodyta pasitraukti iš pavojingomis medžiagomis užterštų rajonų ar miesto dalių ir palikti pastatus:

" nedelsdami užsidėkite dujokaukę ar respiratorių ( jei turite) arba užsiriškite vatos marlės raištį;

" išjunkite dujas, elektrą, užsukite vandens sklendes;

" apsivilkite apsauginius drabužius (tinka vandeniui nepralaidžios sintetinės striukės, lietpalčiai, polietileniniai apsiaustai), apsiaukite guminius arba kitos rūšies nepralaidžius drėgmei batus, užsimaukite pirštines, užsidėkite kepurę, apsivyniokite kaklą šaliku, stenkitės nepalikti neapsaugotų kūno vietų;

" pasiimkite asmens dokumentus, pinigus;

" pasiimkite minimalų kiekį būtiniausių drabužių;

" pasiimkite ilgai negendančių maisto produktų, geriamo vandens (parai);

" uždarykite langus, orlaides, uždenkite dūmtraukius, vėdinimo ir kitas angas, užrakinkite duris;

" jei gyvenate kaime, suvarykite gyvulius į tvartus, sandariai uždarykite duris;

" uždenkite šulinius;

" eikite, kaip buvo nurodyta pranešime, arba statmenai vėjo krypčiai, vengdami žemesnių vietų;

" draudžiama naudotis liftais, nes cheminėmis medžiagomis užterštuose rajonuose atjungiama elektra!

Neužmirškite savo kaimynų, pasiteiraukite, ar jie girdėjo pranešimus. Gal šalia jūsų gyvena neįgalūs žmonės, vieniši seneliai ar mažamečiai vaikai, šiuo metu leidžiantys laiką be tėvų. Pasidomėkite, ar yra kam jais pasirūpinti, jei ne - padėkite jiems arba praneškite telefonu 112 ar kitais skubios pagalbos telefonais: 01, 02, 03. Prisiminkite - išėję iš užterštos zonos, prieš įeidami į švarias patalpas nusivilkite viršutinius drabužius, nusiaukite batus ir sudėkite viską į polietileninis maišus. Palikite maišą už švarios teritorijos ribų.

Jeigu gyventojams nurodyta likti namuose, kuo skubiau:

" išjunkite dujas, elektrą, užsukite vandens sklendes;

" sandariai uždarykite lauko duris, langus , orlaides;

" lipnia juosta ar kitomis tinkamomis medžiagomis užsandarinkite išorinius ir vidinius gyvenamųjų patalpų (namo ar buto) langus, ventiliacines angas uždenkite audiniu arba užklijuokite popieriumi, lauko duris uždenkite sudrėkintu audiniu;

" pakilkite į viršutinius namo aukštus, nes daugelis pavojingų cheminių medžiagų kaupiasi žemesnėse vietose.

į viršų

EKOLOGINĖS AVARIJOS

Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa, kas gyva, glaudžiai tarpusavyje susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos rezultatai. Technologijų mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Ir iš tikrųjų dabar mes turime begalę ekologinių problemų.

Kokia ekologinė padėtis Lietuvoje? Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, "šiuo metu gamtos sąlygos Lietuvos Respublikos teritorijoje nekelia pavojaus tautos ir valstybės egzistencijai".

Per pastaruosius metus daugiau kaip 50 proc. sumažėjo pagrindinių teršalų, patenkančių į paviršinio vandens telkinius. Tačiau tik 40 proc. nuotekų išvaloma iki nustatytų normų, nes daugelis užteršto vandens nuotekų valymo įrenginių yra fiziškai ir morališkai pasenę. Vandens tiekimo tinklai susidėvėję ir neužtikrina centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybės. Nemažai šalies pramonės įmonių produkcijos vienetui pagaminti sunaudoja daugiau energijos, žaliavų ir vandens nei Europos Sąjungos (ES) valstybių įmonės.

Kiekvienais metais susidaro per 3,5 mln. tonų nepavojingų (iš jų apie 1 mln. tonų komunalinių atliekų) ir apie 110 tūkst. tonų pavojingų atliekų. Daugiausia nepavojingų atliekų suvežama į sąvartynus. Menkai išplėtota komunalinių atliekų tvarkymo sistema, daugelis veikiančių sąvartynų neatitinka aplinkosaugos reikalavimų. Buityje susidarančios pavojingos atliekos ir toliau dažniausiai vežamos į sąvartynus. Iki galo neišspręsti galvaninių elementų, medicinos atliekų, įvairių pavojingų pramonės atliekų surinkimo ir utilizavimo klausimai.

Kiekvienais metais Lietuvoje užregistruojama apie 120-140 įvykių, kurių metu buvo padaryta arba galėjo būti padaryta žala aplinkai ir žmonėms. Sausros laikotarpiu užregistruojama per 1000 durpynų, durpingų pievų ir miškų gaisrų, miškuose užregistruojami miško kenkėjų ar ligų pažeisti plotai. Daugiausiai avarijų, keliančių grėsmę aplinkai, įvyksta gabenant chemines medžiagas, naftos produktus. Nuo taršos naftos produktais ypač kenčia Baltijos jūra, teritorijos aplink geležinkelius. Į Baltijos jūrą apie 10 proc. naftos teršalų patenka dėl tyčia, neteisėtai išmetamų naftos produktų iš plaukiančių laivų krovinių skyriuose esančių mechaninių patalpų. Susidūrimai jūroje - kita naftos išsiliejimo priežastis. Per pastaruosius 11 metų Baltijos jūroje įvyko 251 laivų avarija; kas penktos avarijos metu išsiliejo nafta. 2000 m. ir 2001 m. į jūrą išsiliejo 2756 m³ naftos, iš kurių 2500 m³ vienos avarijos metu. Tai buvo viena didžiausių avarijų Baltijos jūroje. Naftos tarša dažniausiai pastebima tose vietose, kur intensyvi žmonių veikla susijusi su laivyba, laivų statyba ir remontu, taip pat didelio laivų susitelkimo vietose. Jūrų aplinkos saugos agentūra nuo 2000 m. iki 2003 m. užfiksavo 187 Baltijos jūros taršos atvejus Lietuvos pakrantėse ir Klaipėdos uosto teritorijoje. 2001 m. lapkritį įvyko taršos atvejis, kraunant nafta tanklaivį Būtingės terminale. Dėl ekstremalių oro sąlygų trūko povandeninis naftos įpylimo vamzdis, į jūrą išsiliejo 59 tonos naftos.

Pagrindinės priežastys, sukeliančios ekologines avarijas, - saugos taisyklių nesilaikymas, įmonių personalo neatsakingumas, bereikalingas taupumas, informacijos slėpimas. Ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad ekologinė nelaimė neįvyktų ar jos padariniai būtų kuo mažesni? Pastebėjus ekologinės avarijos požymius kuo skubiausiai pranešti specialiosioms tarnyboms.

Techninio pobūdžio grėsmės ekologiniam saugumui Lietuvoje:

- avarija Ignalinos AE;

- avarijos kaimyninių valstybių atominėse jėgainėse ir didžiausiuose pramonės objektuose;

- avarijos pramonės įmonėse, sandėliuose arba kituose statiniuose, kuriuose nuolat arba laikinai gaminamos, perdirbamos, laikomos, perkraunamos, naudojamos, sandėliuojamos pavojingos cheminės medžiagos ir preparatai ar tvarkomos jų atliekos;

- gaisrai objektuose, kuriuose galimas sprogimo pavojus;

- avarijos transporte, kuriuo vežamos radioaktyviosios ar kitos pavojingos cheminės medžiagos, preparatai ir jų atliekos;

- avarijos dujotiekyje;

- avarijos naftotiekyje;

- hidrotechninių statinių griūtys;

- naftos gavyba ir transportavimas Baltijos jūroje.

į viršų

GAISRAI

Kiekvienais metais Lietuvoje kyla daugiau kaip 15 tūkstančių gaisrų. Juose žūva per 200 žmonių, dar tiek pat patiria traumas. Kiekvienais metais gaisruose žūsta vaikai. Dažniausiai gaisruose, kuriuos patys ir sukėlė, todėl labai svarbu kuo anksčiau vaikus pradėti mokyti, kaip elgtis su ugnimi.

Gaisras - tai nekontroliuojamas degimas. Jis labai greitas. Per 30 sekundžių gaisro židinys gali pradėti plėstis, uždegti šalia esančius degius daiktus ir tapti nekontroliuojamas, o dar po poros minučių jau kelti pavojų gyvybei. Per 10-15 minučių gaisras jau gali apimti visą namą.

Kad ugnis galėtų degti, reikalingas užsidegimo šaltinis, degi medžiaga ir deguonis . Jei bent vienos iš šių sudedamųjų dalių nebus - degimas nutrūks. Tačiau ugnis - dar ne gaisras. Ugnis, linksmai spragsinti krosnyje ar židinyje, nekelia pavojaus, nes yra kontroliuojama.

Kiekvienuose namuose gausu degių medžiagų. Tai popierius, medis, baldai, drabužiai, žaislai, knygos, kilimai, užuolaidos, sienų apmušalai... Lengva uždegti augalinės kilmės produktus: šieną, šiaudus, lapus, apynius. Ypač linkusios savaime užsiliepsnoti negalutinai išdžiovintos augalinės medžiagos, kuriose dar vyksta gyvybiniai procesai. Augaliniai ir gyvuliniai riebalai, ypač jeigu jie yra ant smulkintos ar pluoštinės medžiagos (skudurų, virvėių, vilnos, pjuvenų, suodžių) taip pat gali užsiliepsnoti savaime.

Užsidegimo šaltinių namuose taip pat daug: krosnys, degtukai, žiebtuvėliai, kibirkštys, žarijos, įkaitęs lygintuvas, deganti dujinė viryklė, smilkstanti nuorūka... Norint uždegti šaltą medžiagą, reikalingas liepsnos šaltinis, kurio temperatūra ne mažesnė už degiosios medžiagos užsiliepsnojimo temperatūrą.

Įprastomis sąlygomis ore yra apie 21 proc. deguonies. Tai pakankamas kiekis degimui palaikyti, o skersvėjis ar vėjo gūsis ugnį įpučia dar didesnę. Galima tai patikrinti. Pavyzdžiui, kuriant laužą ar krosnį papūsti į rusenančią liepsną - ugnis plykstelės. Dėl šios priežasties skersvėjis patalpose gali pridaryti daug nemalonumų, o miškas, pučiant stipriam vėjui, gali sudegti net nuo mažiausios liepsnelės ar kibirkštėlės. Kai deguonies koncentracija ore sumažėja iki 14-15 proc., ugnis užgęsta.

Gaisras nekils, jeigu trūks nors vienos iš šių trijų sudedamųjų dalių, t. y. be karščio neužsidegs, be kuro nebus kam degti, be oro ugnis "uždus".

GAISRO PAVOJAI

1. Liepsna - labiausiai matoma gaisro sudėtinė dalis. Liepsna - degančios dujos ir garai, kurie išsiskiria daugelio kietų medžiagų degimo metu. Ji ryški ir karšta, todėl dažniausiai žmonės ją laiko didžiausiu gaisro pavojum. Degant medienai, liepsnos temperatūra yra 850-1400 0 C, degant naftos produktams - 1100-1300 0 C. Liepsna gaisro metu išskiria šilumą (karštį). Dalis tos šilumos sunaudojama degimo produktams kaitinti, kita dalis išsisklaido kaip šiluminiai spinduliai, kurie kaitina aplinką ir aplink esančius daiktus.

2. Šiluma - karštis , kuris gali nudeginti kūną, akis. Nepaisant medicinos mokslo pasiekimų gydant odos nudegimus, trečdaliui kūno patyrus antro laipsnio nudegimus, išgyventi šansų nedaug. Laikas, per kurį žmogus gali gauti antro laipsnio nudegimą, neilgas. Kai aplinkos temperatūra 71 0 C, antro laipsnio nudegimą galima gauti per 26 sekundes. Jei temperatūra 100 0 C , gali užtekti 15 sekundžių.

3. Karštas oras , kuriuo tenka kvėpuoti gaisro metu. Temperatūra kambaryje gali pasiekti 1000 laipsnių. Esant tokiai temperatūrai, apdega kvėpavimo takai, net plaučiai, o drabužiai, ypač jeigu jie pagaminti iš sintetinių medžiagų, lydosi ir limpa prie odos.

4. Dūmai ir nuodingos dujos. Degimo metu į aplinką išsiskiria daug įvairių toksiškų dujų. Jų įkvėpus galima ne tik sunkiai apsinuodyti, bet ir mirti. Žmogus gali prarasti sąmonę, uždusti ar apsinuodyti per 2-3 minutes. Tiršti juodi dūmai, išsiskiriantys degimo metu, pavojingi dar ir tuo, kad mažina matomumą ir graužia akis. Kad greitai išeitų iš pavojingos patalpos, žmonės turi gerai matyti evakuacinius išėjimus, rodykles, rodančias išėjimo kryptį, o uždūmintose patalpose, ypač nepažįstamuose pastatuose, masinėse žmonių susibūrimo vietose, kiekvienas juda, kaip jam atrodo, tinkama, o iš tikrųjų skirtinga kryptimi. Evakuacija tampa chaotiška, prasideda panika. Tai labai pavojingas gaisro faktorius. Žmogų apima baimė, kuri temdo sąmonę ir gebėjimą blaiviai mąstyti. Žmogus nebesugeba susiorientuoti ir teisingai įvertinti situaciją.

5. Deguonies trūkumas. Ugnis išdegina iš patalpos deguonį. Sumažėjus deguonies kiekiui vos trim procentais (iki 18 %), labai pablogėja žmogaus organizmo judėjimo funkcijos, o būti patalpoje, kurioje deguonies kiekis ore sumažėjęs iki 14 proc., yra mirtinai pavojinga.

6. Sprogimas . Jis gali būti ir gaisro priežastis, ir pasekmė. Sprogimas gali būti cheminio arba fizinio pobūdžio. Fizinio pobūdžio sprogimas - tai įvairių talpų ar renginių aparatų (katilų, rezervuarų, balionų) plyšimai, kai talpos neišlaiko pernelyg didelio slėgio, išsiplėtus dujoms ar garams. Gali sprogti degios dujos ar oro ir dulkių mišinys. Tai cheminio pobūdžio sprogimas. Įvykus tokiam sprogimui, medžiaga sudega milžinišku greičiu, o dėl labai išsiplėtusių garų, dujų susidaro didžiulis slėgis į aplinką. Tuo paaiškinama didžiulė griovimo jėga sprogimo metu. Sprogimo metu paprastai atsiranda liepsna, nuo kurios gali užsidegti aplink esantys daiktai, medžiagos.

Kaip apsaugoti NAMUS NUO GAISRO

Beveik du trečdaliai gaisrų kyla dėl neatsargaus elgesio, apie 10 proc. - dėl netvarkingų elektros įrenginių. Kitos dažniausios gaisrų kilimo priežastys yra netvarkingos krosnys, vaikų išdykavimas, padegimai, technologiniai pažeidimai ir kt. .

Kad išvengtume gaisro, visų pirma, reikia žiūrėti, kad kieme nebūtų laikomos degios medžiagos (šiukšlės, seni baldai, makulatūra, sausi lapai). Pavojinga kieme deginti sugrėbtus sausus medžių lapus - vėjas gali rusenančius lapus užnešti ant stogo ar įpūsti į orlaidę ir dėl to gali kilti gaisras. Priešgaisrinės saugos taisyklės draudžia deginti atliekas arčiau nei 30 metrų nuo pastatų, o aplinkos apsaugos reikalavimai dar griežtesni - deginti sugrėbtas augalinės kilmės atliekas draudžiama aukštapelkėse, durpingose vietose ar vietovėse, esančiose arčiau kaip 100 m nuo miško, aukštapelkės ar durpingos vietos, taip pat miestuose ir miesteliuose.

Ne mažiau svarbu, kad prie namų nebūtų užstatyti privažiavimai, o žiemos metu aplink būtų nuvalomas sniegas, kad prie namo visuomet galėtų privažiuoti ugniagesių automobiliai.

Žvakės

Svarbu parinkti žvakėms tinkamą vietą. Tokią, kad degančios žvakės niekam nekliudytų, kad prie jų neprieitų mažyliai ar naminiai gyvūnai. Nepatariama statyti žvakių ant palangės, prie užuolaidų, nes skersvėjis gali įpūsti liepsną, o prie jos prisilietusi besiplaikstanti užuolaida tikrai užsidegs… Jokiu būdu nepuošti jomis kalėdinės eglutės!

Žvakės turi stovėti sunkiose, stabiliose žvakidėse. Jei žvakė degama ne žvakidėje, ji turi stovėti ant nedegančio paviršiaus. Todėl negalima degančios žvakės statyti, pavyzdžiui, ant televizoriaus - plastikinis televizoriaus korpusas pradės lydytis ir gali užsidegti.

Jei degančiomis žvakėmis puošiamas šventinis stalas, reikėtų pasirūpinti, kad per jas nebūtų ko nors siekiama - gali užsidegti prie stalo sėdinčiųjų drabužiai ar plaukai. Puošiant stalą reikia prisiminti, kad dirbtinės gėlės, kaspinai apie žvakę taip pat gali sukelti gaisrą.

Deganti žvakė skleidžia didelį karštį, todėl virš jos turėtų būti bent 1 metro tarpas. Pastatytos lentynose ar po stalu, jos tikrai sukels gaisrą. Negalima statyti daug žvakių vienoje vietoje. Tarp dviejų degančių žvakių turi būti bent 10 cm atstumas.

Degančių žvakių negalima judinti, o prieš perkeliant jas į kitą vietą būtina užgesinti. Svarbu prižiūrėti, kad į karštą vašką neprikristų ko nors degaus, pavyzdžiui, degtukų nuolaužų…

Svarbiausia - nepalikti degančios žvakės be priežiūros, o išeinant iš kambario ją užpūsti.

Rūkymas

Visi žino, kad rūkymas pavojingas sveikatai, bet ne visi suvokia, kad jis pavojingas ir gyvybei.

Neatsargus rūkymas yra dažniausia gaisrų, kuriuose žūva žmonės, priežastis. Neretai taip nutinka, kai rūkant užmiegama. Paprastai tokie gaisrai nesunaikina viso turto. Dažniausiai apdega lova, o joje randamas neatsargiai rūkiusio žmogaus kūnas. Neretai žmogus miršta uždusęs rusenančios patalynės skleidžiamais dūmais.

Cigarečių tabakas ypač pavojingas, nes gali kurį laiką nepastebimai rusenti. Mat šis tabakas palaiko degimą, todėl numesta neužgesinta nuorūka pati neužgęsta tol, kol visiškai nesudega joje esantis tabakas.

Dėl cigaretės nuorūkos kyla daug gaisrų - numesta neužgesinta nuorūka uždega mišką, padega sausą žolę. Vakare išmetus neužgesintą nuorūką į šiukšlių kibirą ir nuėjus miegoti, naktį gali pažadinti ugniagesių beldimas į duris. Gali ir nepažadinti. Pagalvokite, kodėl?

Dažnai kartojasi ir tokia situacija: žmogus, daugiaaukščio namo balkone surūkęs cigaretę, neužgesinęs meta ją per balkoną žemyn. Deganti cigaretė su vėjo gūsiu "įskrenda" į kurį nors žemutinių aukštų kaimynų balkoną, pilną pačių įvairiausių namų apyvokos daiktų… Daiktai užsidega.

Aplaidus užmaršumas virtuvėje

Didžiausias gaisro pavojus virtuvėje - viryklė. Ji skleidžia karštį, todėl gali užsidegti prie viryklės laikomi rankšluosčiai, užuolaidos ar virš jos padžiauti skalbiniai. Maisto produktai taip pat yra degūs. Maistas gali pridegti - namai bus pilni dūmų, o prisvilusį maistą teks išmesti. Jeigu verdantis puodas bus paliktas be priežiūros ilgą laiką, maistas puode ne tik pridegs, bet ir užsidegs. Kils gaisras.

Svarbu atminti, kad pridegusio maisto negalima gesinti vandeniu. Ypač pavojingi įkaitę riebalai. Pasiekę tam tikrą temperatūrą (450 0 C), jie savaime užsidega. Jeigu taip atsitiko, reikia nedelsiant išjungti viryklę, užsukti dujų čiaupą ir slopinti liepsną. Ugnis užges, uždengus ją dangčiu, nedegiu audeklu ir išjungus degiklį. Dangtį galima nuimti tik tada, kai indas visiškai atvėsta. Jokiu būdu liepsnos negalima gesinti vandeniu - įvyks sprogimas!

Virtuvėje daug kas gali sukelti gaisrą. Pavyzdžiui, "išbėgusi" sriuba užpila viryklės liepsną, dujos nevaržomai teka į virtuvę, o jos, kaip žinia, lengvai sprogsta… Arba užsidega puode svylanti košė, liepsna nuo puodo šokteli ant plevenančių lango užuolaidų… O tai jau nebevaldomas gaisras…

Elektra

Dažniausios priežastys, dėl kurių elektros tinkle kyla gaisrai, - vanduo šalia elektros laidų, perkrautas tinklas, pliki, neizoliuoti, kabantys elektros laidai.

Pavojingiausia namuose vandens ir elektros kaimynystė. Saugokite, kad nesušlaptų ar nesudrėktų elektros laidai, kištukiniai lizdai, kištukai ar patys elektros prietaisai. Nestatykite ant televizoriaus ar mikrobangų krosnelės vazų su gėlėmis ar vazonuose auginamų kambarinių gėlių. Reguliariai tikrinkite, ar neprakiuręs elektrinis virdulys, nepilkite į jį vandens, kai jis įjungtas į tinklą.

Vonios ir dušo kambariai - drėgnos patalpos, kuriose taip pat naudojami elektros prietaisai: šviestuvai, plaukų džiovintuvai, ultravioletinių spindulių lempos. Nesinaudokite, pavyzdžiui, plaukų džiovintuvu, jei patys esate šlapi ar kaip nors kitaip liečiatės su vandeniu. O stalinių lempų, toršerų, dulkių siurblių ir kitų panašių elektros prietaisų vonios kambaryje geriau visai nejunkite.

Jeigu elektros prietaisas imtų rūkti ar degti, pirmiausia reikia jį išjungti iš elektros tinklo - ištraukti kištuką iš lizdo, o tik paskui gesinti. Jeigu neįmanoma atjungti srovės, gesinti galima tik angliarūgštės ar milteliniais gesintuvais. Jokiu būdu negalima gesinti vandeniu!

Labai svarbu, kad elektros laidai nebūtų prispaudžiami durimis ar baldais, mindomi, kitaip tariant, pažeidžiami mechaniškai. Virtuvėje elektros prietaisams reikia rasti tokią vietą, kad laidai nesiliestų prie viryklės ar plautuvės, miegamuosiuose kambariuose - prie lovų.

Visi elektros laidai turi būti izoliuoti, neapspurę ir pritvirtinti. Jeigu jie nutrūko ar pažeista jų izoliacija, nepakanka paprasčiausiai apvynioti pažeistą vietą izoliacine juostele. Juostelė gali nusmukti ir ant pažeistos vietos gali patekti dulkių ar vandens. Niekada nemėginkite patys sujungti nutrūkusių laidų. Tegul tai daro specialistai elektrikai.

Dar viena priežastis, dėl kurios kyla gaisrai - perkrova elektros tinkle, kai į tinklą vienu metu jungiama per daug elektros prietaisų. Staiga pradeda kaisti laidai ir užsidega guminė jų izoliacija. Nuo to gali užsiliepsnoti arti esantys daiktai, medinės lubos, sienos. Kad išvengtumėte gaisro, pasistenkite nejungti į vieną lizdą kelių elektros prietaisų, ypač galingų prietaisų, tarkime, šildytuvų.

Pavojaus signalai, rodantys netvarkingą elektros instaliaciją ar kitas problemas:

- karšti elektros laidai, kištukiniai lizdai, įtaisai lempoms įsukti;

- dėl neaiškių priežasčių išmušami elektros saugikliai;

- mirga šviesa;

- aprūksta, ant arba virš kištukinių lizdų, jungiklių atsiranda degimo žymių; juntamas elektros laidų svilėsių kvapas;

- įjungus elektros prietaisas "krečia", iš lizdo pasipila kibirkštys.

Krosnys

Kad kūrenama krosnis nesukeltų gaisro, pakanka dviejų sąlygų: teisingai ją įrengti ir saugiai eksploatuoti. Dažniausiai gaisrai kyla dėl dūmtraukyje atsiradusių įtrūkimų, krosnies perkaitimo, dėl iš jos iškritusių žarijų ar degančių malkų. Svarbiausia, nepalikti besikūrenančios krosnies be priežiūros, ypač jeigu namuose lieka mažamečiai vaikai.

Krosnis gali perkaisti, kai kūrenama ypač intensyviai, dažniausiai per didelius šalčius žiemos metu. Kad to neatsitiktų, krosnį reikia kurti 2-3 kartus per dieną ir kūrenti ne ilgiau kaip pusantros valandos. Krosnį baigti kūrenti rekomenduojama ne vėliau kaip 2 valandos prieš išeinant iš namų.

Kad iš krosnies neiškristų degančios žarijos, pakuros durelės turi būti tvarkingai uždarytos.

Negalima kišti į krosnį malkų, kurios ilgesnės už pakurą - negalėsite sandariai uždaryti pakuros durelių.

Jeigu kūrenate židinį, reikėtų naudoti lapuočių medžių malkas. Spygliuočių mediena sakinga, ji spragsi, svaidydama žiežirbas, lengvai galinčias sukelti gaisrą.

Pavojinga šalia krosnies statyti baldus, laikyti įvairius daiktus. Arčiau nei 1 metro atstumu nuo krosnies esantys daiktai gali įkaisti ir užsidegti. Prie pakuros laikomos malkų atsargos taip pat gali užsidegti.

Niekada nebandykite įkurti krosnies lengvai užsiliepsnojančiais ar degiais skysčiais (žibalu, benzinu) - galite šliūkštelėti per daug, netyčia apipilti daiktus, esančius prie krosnies ar patys apsilaistyti. Toks neatsargumas gali turėti labai rimtų padarinių.

Krosnis pavojinga ne tik dėl atviros liepsnos. Jeigu krosnies sklendė uždaryta, o kuras dar nėra visiškai sudegęs, dėl deguonies stygiaus susidaro labai nuodingos dujos - anglies monoksidas (smalkės). Todėl per anksti uždaryti krosnies sklendę, ypač nakčiai labai pavojinga. Baigti kūrenti krosnį reikia ne vėliau kaip 2 valandos prieš einant miegoti.

JEIGU NAMUOSE KILO GAISRAS

Bet kokios nelaimės atveju pagrindiniai žmonių veiksmai yra pagalbos iškvietimas ir evakuacija į saugią vietą.

Jeigu gaisras nedidelis ir jaučiate, kad galite jį užgesinti, - pamėginkite tai padaryti. Tik jokiu būdu nerizikuokite. Galite bandyti gesinti iš tiesų nedidelius gaisrus, pavyzdžiui, užpilti vandeniu užsidegusią šiukšlių dėžę, išjungti iš elektros tinklo pradėjusį rūkti televizorių, užmesti ant jo kokį nors tankų audeklą.

Jeigu užsidegė jūsų rūbai, laikykitės taisyklės: " Stok, griūk ant žemės ir voliokis" . Ką bedarytumėte, reikia sustoti, griūti ant žemės, užsidengti veidą ir voliotis, kol užges ugnis. Šie trys veiksmai turi būti daromi automatiškai, be jokių svarstymų. Todėl pabandykite ir išmokite juos atlikti praktiškai. Nepainiokite šios taisyklės su įsakymu bėgti iš gaisro vietos. Užsidegus rūbams, niekada nebėkite, nes nuo to tik stipriau imsite degti. Taisyklė "Stok, krisk ant žemės ir voliokis" tinka ir gali būti naudojama tik tuo atveju, jeigu užsidega drabužiai.

Jokiu būdu negalima patiems eiti į degantį butą ar namą - tai mirtinai pavojinga.

EVAKUACIJA

Pirmoji ir svarbiausia taisyklė: eikite į lauką saugiai ir greitai kaip tik galite . Jokiu būdu neikite per dūmus.

Jeigu kambaryje prasidėjo gaisras ir sparčiai pradėjo kauptis dūmai, gulkite ant grindų ir labai greitai šliaužkite išėjimo link. Apačioje, po dūmais, lengviau kvėpuoti ir geriau matyti. Degimo metu išsiskiria nuodingos medžiagos. Vienos jų sunkios, leidžiasi į pažemę, kitos kyla, nešdamos suodžius lubų link. Šliaužiant bus galimybė kvėpuoti šiek tiek švaresniu oru. Jeigu įmanoma, paskui save uždarykite duris.

Jeigu gaisras kilo kitame kambaryje ir dūmų nematyti, galima bėgti pro duris, šokti per langą - žiūrint kaip saugiau. Ir šauktis pagalbos.

Esame įpratę išeiti pro duris, tačiau už jų gali būti liepsna. Pridėkite ranką (apverstą plaštaką) prie viršutinio durų plyšio. Jeigu jaučiamas karštis, neatidarinėkite durų, ieškokite kito kelio. Jeigu karščio nejaučiate, durų rankena neįkaitusi, pro plyšius nesiskverbia dūmai, lėtai praverkite duris. Atidarykite jas ne daugiau kaip 10 cm - taip išvengsite sprogimo, kuris įvyksta, liepsnai gavus papildomą oro, o su juo ir deguonies, porciją. Jeigu pro praviras duris pajusite dvelkiantį karštį, tučtuojau jas uždarykite - šis kelias pavojingas. Jeigu karščio nejaučiate, galite duris atidaryti plačiau ir, įvertinę situaciją (nedaug dūmų, nėra karščio, nematyti ugnies), skubėti prie išėjimo. Jei galite, įsisiauskite į antklodę, prisidenkite ja galvą.

Jeigu dūmai, liepsna, karštis užblokavo visus išėjimus ir negalite saugiai išeiti iš patalpos, sandariai užsidarykite duris ir likite kambaryje. Užkamšykite durų plyšius, ventiliacijos angas drėgnais skudurais, kad į kambarį patektų kuo mažiau dūmų. Jeigu turite galimybę, periodiškai apliekite duris vandeniu. Atidarykite langus, kad įeitų oro, lange pakabinkite ryškų audeklą ar drabužį - tai bus signalas ugniagesiams gelbėtojams, kad jums reikalinga pagalba. Jeigu kambaryje yra telefonas, skambinkite ugniagesiams, praneškite, kur esate. Pagalbos laukite prie lango, kad jus pastebėtų.

Jei gyvenate neaukštai ir yra galimybė evakuotis per langą be kopėtėlių, atminkite dvi šuolio per langą taisykles: nestokite ant palangės - taip padidėja aukštis, kurį teks įveikti. Nesėskite ant palangės nugara į pastatą - drabužiai gali užkliūti už lango. Slinkite už lango ant pilvo, laikydamiesi rankomis už palangės - taip visu ūgiu sumažės atstumas iki žemės, o ir nusileisite ant kojų - taip galbūt sumažinsite rimtos traumos tikimybę.

Jokiu būdu negalima slėptis spintoje, po stalu ar lova - nuo dūmų tai neapsaugos, o ugniagesiams bus daug sunkiau juos laiku surasti. Daug žuvusių gaisruose vaikų bandė slėptis…

Jeigu daugiabučio gyvenamojo namo laiptinė pilna dūmų, buto durų plyšius skubiai apkamšykite šlapiais skudurais. Paskambinę ugniagesiams pasakykite, kad į jūsų butą veržiasi dūmai. Jeigu nėra telefono, mojuokite skarelėmis pro langą ir šaukite. Jokiu būdu neatidarykite durų į laiptinę ir nebėkite per dūmus žemyn.

Jeigu dūmai sklinda iš lauko, užsidarykite langus ir šaukitės pagalbos. Atsargiai praverkite duris į laiptinę ir, jeigu joje dūmų nėra, skubėkite laiptais žemyn į lauką. Niekada, kilus gaisrui, nesinaudokite liftu.

Jeigu jūs jau esate lauke, ten ir likite. Negrįžkite į degantį pastatą

į viršų

GAMTINIAI PAVOJAI

Lietuvoje gamtiniai reiškiniai, pasiekę arba viršiję ekstremalių įvykių kriterijuose numatytas ribas, yra ekstremalūs ir kelia grėsmę:

-smarkus lietus (50-80 mm lietaus per 12 valandų ir trumpesnį laiką);

-labai smarki audra, viesulas, škvalas (vėjo greitis 28-32 m/sek.);

- kruša (ledėkų skersmuo 20 mm ir didesnis);

-žemės drebėjimas (pagal tarptautinę mikroseisminę skalę MSK - 64 miesto teritorijoje <=5 balai, kitose teritorijose <=7 balai).

80 proc. visų gamtinės kilmės ekstremalių situacijų Lietuvoje sukelia hidrometeorologiniai reiškiniai.

Dažniausias meteorologinis reiškinys, taip pat sukeliantis ir ekstremalias situacijas, yra lietus. Lietuvoje smarkus lietus iškrenta vidutiniškai 3-4 kartus per metus. Smarkiausias lietus iškrito 1980 m. liepos 1-2 d. Sartų ežero apylinkėse - per 8 valandas iškrito net 250 mm kritulių. Vanduo apsėmė laukus ir daržus, buvo išguldyta apie 40 proc. javų, sunaikinta 20 ha bulvių, 5 ha kukurūzų. Sartų ežero lygis pakilo 30 cm.

2005 m. rugpjūčio 8-11 d. liūtis, viršijusi stichinio meteorologinio reiškinio kriterijus, sukėlė staigius potvynius ir padarė daug nuostolių Pietų ir Vakarų Lietuvos gyventojams. Per šias keturias lietingas rugpjūčio dienas kai kuriuose Lietuvos rajonuose prilijo 200-230 mm. Nidoje rugpjūčio 9 d. lietus prilygo katastrofiniam reiškiniui - per 12 valandų iškrito 82 mm kritulių.

Stambi kruša - trumpalaikis reiškinys, sukeliantis ilgalaikius padarinius. Dažniausiai kruša iškrinta perkūnijos metu, kartais pučiant škvaliniam vėjui ir apima vos kelių ar keliolikos hektarų plotą. Stambiausia kruša (ledėkų skersmuo iki 120 mm) buvo užregistruota 1995 m. liepos 10 d. Kybartuose. Šiek tiek mažesni ledukai (70-100 mm skersmens) tą dieną iškrito Kazlų Rūdoje. Kruša prakirto šiferio stogus, išdaužė langus, buvo sugadinti lengvieji automobiliai, nuniokoti vaismedžiai, daržovės.

Stiprūs vėjai, kurių greitis viršija 28 m/sek. Lietuvoje praūžia kartą per 4-6 metus. Daugiausia nuostolių padarė 1967 m. spalio 18 d. pajūryje siautėjęs uraganinis, 40 m/sek. stiprumo vėjas, gūsiuose siekęs iki 48 m/sek. greitį.

Labai smarkus vėjas, patekęs į uraganų kategoriją ir gavęs vardą "Anatolij", pūtė Lietuvoje 1999 m. gruodžio 4 d. Uraganas judėjo 160-180 km/val. greičiu ir vėjas, įsibėgėjęs virš jūros, labai didele jėga užgriuvo pajūrį. Nidoje vėjas buvo sustiprėjęs iki 40 m/sek., Klaipėdoje - 38 m/sek., kituose rajonuose - 28-32 m/sek. Žuvo 2 žmonės, keletas buvo sužeista. Lietuvos pajūriui buvo padaryta milžiniška žala - bendri nuostoliai buvo įvertinti 36,6 mln. litų.2005 m. sausio 9 d. Lietuvos vakarinę ir šiaurinę dalį niokojo uraganas "Ervinas". Jo metu didžiausias vėjo greitis buvo užfiksuotas Palangoje (32 m/sek.). Lietuvoje "Ervinas" padarė nuostolių už 22.3 mln. litų. Stipriausia sausra alino Lietuvą 1992 metų birželio-rugpjūčio mėnesiais. Jos metu kritulių iškrito vos 31 proc. vidutinio daugiamečio kiekio. Ši sausra padarė didžiulius nuostolius ūkiui ir gamtai. Kultūrinių augalų derlingumas sumažėjo 40-50 proc., nuseko upės ir ežerai, žuvo daug paukščių ir gyvūnų. Per vasarą miškuose kilo 1143 gaisrai, sudegė 300 ha miškų.

Pagal intensyvumą ir apimtą plotą panaši buvo ir 1994 metų sausra, kurią galima apibūdinti kaip ilgiausią varginančiai karštą laikotarpį Lietuvoje. Liepos 10-16 d. Zarasuose buvo užfiksuotas Lietuvos temperatūros absoliutaus maksimumo rekordas +37.5?C, po to karštis kiek atlėgo, bet liepos 23 dieną vėl prasidėjo ir truko iki rugpjūčio 6 dienos. 2006 metų vasara Lietuvoje taip pat buvo ekstremaliai sausa. Birželio 25 dieną sausra prasidėjo Biržų rajone, o liepos mėnesį sausra jau buvo apėmusi didesnę šalies dalį. Ilgiausiai ji tęsėsi šiauriniuose ir vakariniuose rajonuose. Liepos pabaigoje trečdalyje šalies teritorijos buvo įsivyravusi stichinė sausra. Biržuose sausra truko net 52 dienas, iš kurių 22 dienas sausra buvo stichinė.

Šalnos šiltuoju metų laikotarpiu Lietuvoje pasitaiko kasmet, tačiau stichinių šalies masto šalnų vidutinė pasikartojimo tikimybė - kartą per dvejus metus. Stipriausia vasaros šalna buvo 1982 m. birželio 10-11 dienomis. Daugiausiai naktų su šalnomis (net 20) buvo 1999 m. gegužės mėnesį.

Stichinės pūgos Lietuvoje pasitaiko kartą per 3-4 metus. 1969 m. vasario 8-11 d. Panevėžyje siautė ilgiausiai - daugiau kaip tris paras (78 valandas 25 minutes) trukusi pūga. Pati žiauriausia pūga siautė 1982 m. sausio 6-7 d. daugiau kaip trečdalyje Lietuvos teritorijos. Spaudė didžiulis šaltis (-15-18 ?C), vėjo greitis buvo 15-22 m/sek., gūsiuose iki 26 m/sek. Nukentėjo daug žmonių: 440 žmonių dėl patirtų nušalimų suteikta medicinos pagalba, net 90 buvo paguldyti į ligonines, 22 nustatytas sunkus nušalimas, vienas žmogus žuvo.

Smarki lijundra Lietuvoje yra retas reiškinys. Smarkiausia ir vienintelė, apėmusi daugiau nei 1/3 šalies teritorijos, lijundra buvo 1977 m. balandžio 12-14 dienomis. Lijundros apšalo skersmuo 2 metrų aukštyje siekė 89 mm, 10 metrų aukštyje - 123 mm. Didžiausias apšalo skersmens dydis užregistruotas ant elektros perdavimo linijų laidų Vilniuje, Viršuliškėse - 175 mm.

Šlapio sniego apdraba, sudėtinis apšalas. Šis reiškinys dažniausiai pasitaiko Žemaičių aukštumos pietvakariniuose šlaituose, šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje ir Sūduvos aukštumos priekalvėse. 1985 m. lapkričio 12-13 d. Šiaulių, Kelmės, Radviliškio, Raseinių rajonuose stebėta didžiausią plotą apėmusi šlapio sniego apdraba. Šlapias sniegas lipo prie laidų, medžių šakų. Šlapio sniego apdraba siekė 40-80 mm. Neišlaikę tokio storo ir sunkaus apšalo trūkinėjo elektros ir ryšių linijų laidai, virto stulpai, lūžo medžių šakos, o kai kur ir medžiai. 1992 m. spalio 22-23 d. Rytų Lietuvoje buvo smarki šlapio sniego apdraba, kurios skersmuo siekė 35 mm.

Smarkus speigas. Vietinės reikšmės speigai pasitaiko kartą per dvejus metus, o sukeliantys šalies masto nelaimes - kartą per penkerius metus. 1978 m. gruodžio 30-31 d. šiaurės rytinę Lietuvos dalį kaustė 30-34 laipsnių speigas, 2006 m. sausio 19-23 d. oro temperatūra nukrito iki -26-28°C, rytiniuose šalies rajonuose iki -30-31°C. Absoliutus oro temperatūros minimumas -42,9 ?C buvo išmatuotas 1956 vasario 1 d. Utenoje.

Kaip elgtis ekstremalių gamtinių reiškinių metu?

Pūgos ar smarkaus snygio atveju:

- reikia pasilikti namuose, iš anksto pasirūpinus maisto, vandens, kuro atsargomis bei būtiniausiais vaistais;

- kaimo vietovėse reikia pasirūpinti gyvuliams reikiamu pašaru ir vandens kiekiu;

- išvažiuoti ar išeiti iš namų rekomenduojama tik būtinu atveju;

- jeigu patekote į smarkią pūgą važiuodami automobiliu, patartina sustoti, automobilį pasukti prieš vėją, retkarčiais išlipti iš jo ir nukasti sniegą, kad neužpustytų;

- jeigu tektų eiti per pūgą, reikia eiti kuo toliau nuo elektros, ryšių perdavimo linijų, medžių, stogų, įvairių atramų ir konstrukcijų, kurios nuo sniego svorio ir stipraus vėjo gali griūti.

Artėjant stipriam vėjui, audrai, uraganui:

- reikia pasirūpinti didesniu kiekiu vandens, maisto produktais, žvakėmis (gali nutrūkti elektros tiekimas);

- sandariai uždaryti duris, langus, palėpių angas, ventiliacines angas;

- sunešti baldus, lengvus daiktus iš lauko ir balkonų į namus;

- pritvirtinti lengvai atplėšiamas pastato dalis;

- automobilius pastatyti į erdvesnę vietą toliau nuo medžių, statinių, stulpų;

- nuo vėjo slėptis namuose, uždarose patalpose, kuriose yra mažiausiai langų: rūsyje, viduriniuose kambariuose (vonios kambaryje, koridoriuje), kuo toliau nuo langų, stiklinių lauko durų.

- gatvėje vengti didelių stiklinių vitrinų, elektros perdavimo linijų, medžių. gatvių, kuriose daug reklaminių stendų, kelio ženklų, rodyklių - nešami vėjo jie gali sužeisti. Nuo vėjo slėptis artimiausių namų laiptinėse, praėjimuose tarp namų.

- miške slėptis tarp tankiai suaugusių vidutinio dydžio medžių;

- atvirame lauke nuo vėjo slėptis kuo žemesnėje reljefo vietoje (griovyje, duobėje).

Perkūnijos metu:

- būti patalpoje, ypač jeigu pastatas turi žaibolaidį;

- sandariai uždaryti langus, duris, ventiliacijos angas, dūmtraukius;

- išjungti iš tinklo visus elektros prietaisus, atjungti lauko antenas;

- nesinaudoti nei mobiliaisiais, nei stacionariais telefonais, vandentiekiu (žaibo iškrova gali sužaloti per vamzdyną);

- kuo mažiau judėti, būti kuo toliau nuo langų, židinių, krosnių ar didelių metalinių daiktų.

Žemės drebėjimo metu:

- esant pirmame aukšte kuo skubiausiai išeiti į lauką; einant į lauką, laiptais leistis nugarą atgręžus į sieną;

- esant aukštesniuose aukštuose, atidaryti išėjimo duris, kad griūties atveju jų neužverstų iš lauko pusės. Pasibaigus pirmai smūgių serijai, kuo skubiausiai palikti patalpas (neužmiršti išjungti dujas, elektrą, vandenį).

- slėptis po tvirtomis konstrukcijomis (stalais, lovomis); jeigu nėra po kuo slėptis, atsistoti į kambario kampą, kurį sudaro kapitalinės namo sienos;

- neiti į balkonus, nesinaudoti liftais;

- nesinaudoti žiebtuvėliais ar degtukais (gali būti nutekėjusios dujos ir įvykti sprogimas);

- išėjus į lauką, kuo skubiau pasitraukti nuo pastato.

- lauke stengtis būti laisvoje erdvėje - kuo toliau nuo pastatų, elektros tinklų, vandens saugyklų;

- jei važiavote automobiliu, reikia surasti saugią vietą ir sustoti ( nesustoti po tiltais, elektros perdavimo linijomis, balkonais, pastatų karnizais)

Jeigu patekote po nuolaužom:

- kvėpuoti giliai, įvertinti situaciją ir stengtis bet kokia kaina išgyventi;

- bandyti rasti galimą išėjimą;

- bandyti išsiaiškinti, ar šalia nėra daugiau žmonių, patekusių į tokią situaciją;

- stengtis kaip nors pranešti savo buvimo vietą;

- nesinaudoti degtukais, žiebtuvėliu.

Po žemės drebėjimo grįžus namo, naudotis elektra, dujomis, vandeniu galima, tik gavus leidimą iš specialiųjų tarnybų.

į viršų

RADIACIJA

Ką paprastai įsivaizduojame išgirdę žodį radiacija: atominę elektrinę arba rentgeno kabinetą, o gal saulės spinduliuotę? Dažnai kasdieniniame gyvenime net nesusimąstome apie tą paslaptingą spinduliuotę. Tačiau natūrali radiacija yra apie mus, o žmogaus sukurti radiacijos šaltiniai veikia mus kasdien. Jonizuojanti spinduliuotė gali turėti skirtingą pavidalą: gali būti elektromagnetinės bangos, sklindančios visomis kryptimis erdvėje šviesos greičiu, arba didelę energiją turinčios dalelės, kurios juda su skirtingu greičiu.

Aptikti radiacijos pavojų ir perspėti apie jonizuojančios spinduliuotės grėsmę mums gali padėt prietaisai. Pats paprasčiausias jutiklis, fiksuojantis jonizuojančią spinduliuotę, yra Geigerio Miulerio skaitiklis.

Radioaktyvaus skilimo metu išspinduliuojama alfa, beta dalelės ir gama spinduliuotė. Rentgeno spinduliuotę sukelia procesai, kurie vyksta už branduolio ribų.

Alfa spinduliuotė nėra labai pavojinga žmogui, kol nepakliūva į vidų. Alfa daleles gali sustabdyti net popieriaus lapas, tačiau patekę į vidų dėl didelės energijos jos gali stipriai pakenkti audiniams ir vidiniams organams.

Beta dalelės - greitai skriejantys elektronai, kurie išspinduliuojami radioaktyvaus skilimo metu. Jie gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą krūvį.

Beta dalelės skvarbesnės už alfa daleles. Jos gali įveikti odos sluoksnį ir pažeisti audinius, taip pat jos yra pavojingos akims. Daugelį jų galima sustabdyti arba susilpninti nešiojamais drabužiais, akiniais arba kokia nors kitos medžiagos kelių centimetrų uždanga (pvz., stiklu arba aliuminiu).

Rentgeno spinduliai ir gama spinduliuotė, kaip ir matoma šviesa, yra fotonai - energijos porcijos, neturinčios svorio. Gama spinduliuotė neturi masės ir krūvio, todėl yra labai skvarbi, tiesiog skrodžia mus kiaurai be jokių kliūčių, sukeldama jonizaciją ir tam tikrą poveikį sveikatai vidiniuose organuose ir audiniuose. Spinduliuotės energiją stipriai sumažina dešimt centimetrų dirvožemio, 7,5 cm betono arba 15 cm švino.

Rentgeno spinduliai turi tokias pačias savybes kaip ir gama spinduliuotė (neturi krūvio ir masės), tačiau ne tokie skvarbūs kaip gama spinduliai, nes turi mažiau energijos. Jie gali būti sustabdomi kelias milimetrais švino. Kadangi rentgeno spindulių įranga labai plačiai naudojama medicinoje diagnostikai ir gydymui, faktiškai rentgeno spinduliai turi didžiausią įnašą iš dirbtinių jonizuojančios spinduliuotės šaltinių žmonių apšvitai. Kadangi rentgeno spindulių gana trumpas bangos ilgis, jie lengvai prasiskverbia per medžiagas, kurios neturi pakankamo tankio, tačiau didesnio tankio medžiagos (tokios kaip švinas ir betonas) sėkmingai juos sulaiko.

Branduolinės ir radiologinės nelaimės

Branduolinės nelaimės atveju, kai susprogdinamas branduolinis užtaisas ar įvyksta stambaus masto nelaimė (kaip Černobylio 1986 m.) atominėje jėgainėje, į aplinką patenka milžiniški kiekiai radioaktyviųjų medžiagų aerozolių, dulkių, dūmų, garų , kurių debesys ilgainiui pasklinda plačioje teritorijoje ir, priklausomai nuo oro masių srautų bei kitų sąlygų atmosferoje, gali apkeliauti visą Žemės rutulį, sukeldami aplinkos radiacinio fono anomalijas, kol galiausiai nusėda užteršdami teritoriją. Paprasčiau kalbant branduolinių nelaimių atveju gali būti užterštos ištisos teritorijos, jose esantys žmonės , gyvūnai ir augalai.

Radiologinės nelaimės atveju, kai pametamas radioaktyvusis jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis ar piktavališkai susprogdinamas užtaisas, pridėtas radioaktyviųjų medžiagų ("nešvari" bomba), į aplinką taip pat patenka radioaktyviųjų medžiagų, dulkių, garų, aerozolių ir t. t., kurie dirbtinai išsklaidomi aplinkoje.

Svarbu žinoti, kad galima tiek vidinė, tiek išorinė žmogaus organų apšvita. Į žmogaus organizmą radioaktyvios medžiagos gali patekti pro nosį, burną, atviras žaizdas ir švitinti iš vidaus. Todėl patartina dėvėti kostiumus ar apsiaustus, dujokaukes, respiratorius ar paprasčiausius vatos ir marlės raiščius, kad kuo mažiau dulkių ir aerozolių su radioaktyviosiomis medžiagomis patektų į organizmą. (Tuo pačiu tikslu rekomenduojama sandarinti pastatus).

Dujokaukės, kostiumai ar apsiaustai neapsaugo nuo didele skvarba pasižyminčių gama spindulių. Todėl pagal galimybes rekomenduojama vengti radioaktyviosiomis medžiagomis užterštos aplinkos ar pavienių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių. Jonizuojančios spinduliuotės poveikio tiesiogiai nepajusite, todėl, jei įtariate, kad nelaimės vietoje galėjo būti panaudotas radiologinis ginklas, nedelsdami skambinkite telefonu 112 arba kitais skubios pagalbos telefonais: 01, 02, 03. Tai svarbu todėl, kad tik specialistai gali identifikuoti panaudotas radioaktyviąsias medžiagas, prognozuoti galimą radioaktyviosios taršos poveikį žmonėms ir aplinkai.

Jei įtariate, kad teroristai panaudojo radiologinį ginklą:

- nelieskite jokių daiktų nelaimės vietoje;

- laikykitės kuo toliau nuo bet kokio regimo dūmų ar garų šaltinio;

- suteikite pirmąją medicininę pagalbą nukentėjusiems;

- kuo skubiau išeikite iš pavojingos zonos;

- patarkite žmonėms kuo toliau pasitraukti nuo įvykio vietos, kol neatvyks specialiosios tarnybos;

- atsistokite prieš vėją nuo įvykio vietos. Saugus nuotolis nuo užterštos zonos ribos - mažiausiai 30-50 metrų;

- negerkite, nevalgykite, nerūkykite nelaimės vietoje ar šalia jos.

- palaukite į nelaimę atvykstančių tarnybų ir informuokite jas apie situaciją nelaimės vietoje;

- laikykitės asmens higienos reikalavimų;

- klausykitės pranešimų per radiją ir televiziją ir elkitės pagal jų rekomendacijas.

Pajutę pirmuosius sveikatos sutrikimus: pykinimą, vėmimą, viduriavimą, kylančią temperatūrą, bendrą silpnumą tuoj pat kreipkitės į medikus.

Radiacinio poveikio aukoms gali nesimatyti akivaizdžių žaizdų. Jonizuojančiosios spinduliuotės aukoms, skirtingai nei cheminių agentų paveiktoms, nėra reikalo skubiai nusivilkti rūbus ar dekontaminuoti aplinką. Radiacinio poveikio aukoms gali nesimatyti akivaizdžių žaizdų

Išorinė ir vidinė apšvita

Išorinė apšvita susidaro, kai radioaktyvios medžiagos ar jų dalelės veikia žmogų, būdamos ore, iškritusios ant žemės paviršiaus ar nusėdusios ant žmogaus kūno paviršiaus.

Saugantis nuo išorinės apšvitos slepiamasi slėptuvėse ar priedangose, žmonės evakuojami arba visiškai iškeldinami iš užterštos teritorijos, kontroliuojamas patekimas į zoną ir išėjimas iš jos, stebima ir kontroliuojama aplinka.Yra trys pagrindiniai būdai apsisaugoti nuo išorinės apšvitos:

1. Atstumas. Tai galima pasiekti būnant kuo toliau nuo jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinio, nes apšvita ar gaunama dozė tolstant nuo lokalinio spinduliuotės šaltinio mažėja proporcingai atstumo kvadratui.

2. Laikas. Kuo trumpiau būsime toje aplinkoje, kur esam švitinami, tuo mažesnę dozę gausime.

3. Uždanga. Nuo spinduliuotės galima apsisaugoti ekrano pagalba.

Vidinė apšvita atsiranda, kai radioaktyvių medžiagų dalelės patenka į žmogaus organizmą kvėpuojant arba vartojant radioaktyviomis medžiagomis užterštą maistą, vandenį.

Kai radioaktyvios medžiagos pakliūna į organizmą, jos tampa nuolatiniu apšvitos šaltiniu, kuris nuolatos yra su mumis ir nuo kurio jau niekur nepasislėpsi. Taigi svarbu iš anksto pasirūpinti kad tos medžiagos nepatektų į vidų.

Priemonės nuo vidinės apšvitos apima aukščiau išvardintas priemones, taip pat burnos ir kvėpavimo takų apsaugą, stabilų jodo preparatų vartojimą, maisto ir vandens kontrolę.

VEIKSMAI, ĮVYKUS AVARIJAI ATOMINĖJE ELEKTRINĖJE

Įvykus avarijai Ignalinos atominėje elektrinėje, gyventojai būtų informuoti sirenų kauksmu, o vėliau per radiją ir televiziją gautų tikslią informaciją ir patarimus kaip elgtis. Valstybės institucijos yra parengusios planus, pagal kuriuos būtų organizuojama gyventojų apsauga, tačiau gyventojai ir patys turėtų rūpintis savo saugumu ir žinoti, kaip elgtis tokios avarijos atveju.

Apsaugomieji veiksniai

Skubūs gyventojų apsaugomieji veiksniai yra:

- slėpimasis slėptuvėse, gerai užsandarintose patalpose (nuo vienetinio šaltinio galima slėptis už priedangos, skydo ekrano, laikytis saugaus nuotolio);

- jodo profilaktika;

- evakavimas;

- kvėpavimo takų apsauga;

- gyventojų ir transporto patekimo į užterštą teritoriją reguliavimas ir apribojimas;

- maisto produktų, geriamojo vandens bei pašarų apsauga;

- žmonių ir rūbų deaktyvavimas;

- medicinos pagalba.

Ilgalaikiai apsaugomieji veiksniai yra:

- laikinas žmonių perkėlimas;

- nuolatinis žmonių iškeldinimas;

- aplinkos deaktyvavimas;

- maisto produktų ir geriamojo vandens kontrolė;

- atkuriamosios priemonės žemės ūkyje.

Jeigu gavote nurodymą likti namuose, pirmiausia reikės sandarinti būstą. Uždarykite duris, langus ir orlaides. Uždenkite dūmtraukius, vėdinimo ir kitas angas. Nepamirškite ir balkonų durų. Viską sandariai uždarę, langus ir duris apklijuokite popieriaus ar polimerinėmis juostelėmis. Plastikiniai langai bei balkonų durys labai sandarūs, jų papildomai sandarinti nereikia.

Pasiruoškite maisto atsargų ir paprasčiausių kvėpavimo organų apsaugos priemonių.

Laikykite įjungę radiją ir televizorių, nes jums nuolat bus teikiama naujausia informacija bei rekomendacijos kaip elgtis.

Jei prireiktų evakuotis:

Jeigu gyvenate 30 km spinduliu apie Ignalinos AE, iškilus avarijos grėsmei ar jai įvykus, per radiją gali būti pranešta, kad vyks evakavimas. Pasiruoškite pačius būtiniausius daiktus, kuriuos pasiimsite su savimi (dokumentus, pinigus, šeimynines relikvijas, vaistus, užrašų knygelę su telefonais, kelis mėgstamiausius vaikų žaislus). Gyventojai, įsikūrę 5 km spinduliu apie elektrinę, būtų evakuoti vos tik kilus avarijos grėsmei, nesvarbu, ar avarija tikrai įvyks, ar pasiseks jos išvengti.

Paskelbus apie galimą evakavimąsi, pasiruoškite maisto produktų 2-3 dienoms. Pasiimkite reikalingus daiktus, viską tvarkingai sudėkite į lagaminus, kelioninius krepšius, kuprines. Prie kiekvieno imamo su savimi daikto pritvirtinkite kortelę su savo vardu, pavarde.

Neužmirškite savo kaimynų. Pasiteiraukite, ar jie girdėjo pranešimus. Padėkite vieni kitiems. Gal šalia jūsų gyvena neįgalūs žmonės, vieniši seneliai ar mažamečiai vaikai, šiuo metu leidžiantys laiką be tėvų - pasidomėkite, ar yra kam pasirūpinti šiais žmonėmis. Jei ne - padėkite jiems arba skambinkite telefonu 112 ar kitais skubios pagalbos telefonais - 01, 02, 03.

Pasiimkite savo šunis, kates ir t. t. Dėl gyvulių ūkininkai gaus atskirus nurodymus.

Palikdami namus išjunkite elektros prietaisus, sandariai uždarykite langus bei duris ir atlikite visus jums žinomus ir įprastus veiksmus, kuriuos darote išvykdami bent kelioms dienoms.

Elkitės ramiai.
Jeigu galite be pašalinės pagalbos pragyventi 3 dienas - jūs pasirengę evakuacijai.

Kaip paruošti maisto atsargas?

Visi maisto produktai sudedami į šaldytuvus, sandariai uždaromus indus, stiklainius, metalines dėžutes, polietileninius maišelius; bulvės ir daržovės supilamos į dėžes, išklotas popieriumi, celofanu, polietileno plėvele arba klijuote, iš viršaus uždengiamos brezentu arba kitokiu tankiu audeklu. Geriamasis vanduo turi būti saugomas sandariai uždarytose termosuose, stiklainiuose, bidonuose ir kt.

Kaip pasiruošti paprasčiausias kvėpavimo organų apsaugos priemones?

Užterštoje vietovėje paprastai naudojamos kvėpavimo organų apsaugos priemonės. Šiam tikslui tinka visų rūšių dujokaukės ir respiratoriai, tačiau galima naudoti ir paprasčiausias savos gamybos apsaugos priemones - iš vatos ir marlės sluoksnio padarytus raiščius, kurie gerai saugos nuo radioaktyviųjų teršalų. Raištis daromas taip: 1 m ilgio ir 0,5 m pločio marlės ar kito turimo audinio viduryje, 30x20 cm plote, paklojamas 2 cm storio vatos sluoksnis. Marlės kraštai per visą ilgį iš abiejų pusių užlenkiami ant vatos, o marlės galai (apie 30-35 cm) įkerpami per vidurį, kad iš kiekvieno galo pasidarytų po du raiščius. Apatiniai raiščio galai surišami ant viršugalvio, viršutiniai - ant pakaušio. Jei neturite vatos ir marlės, tinka ir keliais sluoksniais sulankstytas rankšluostis, skarelė ar medžiagos skiautė. Įsidėmėkite, kad panaudotos apsaugos priemonės yra vienkartinės ir toliau naudoti netinka.

Kūnui apsaugoti yra įvairiausia speciali apsauginė apranga, tačiau ją paprastai turi avarijos padarinius likviduojantieji pareigūnai. Gyventojai galėtų vilkėti paltais, striukėmis, lietpalčiais, polietileno apsiaustais ir pan., tik reikėtų užsisegti visas sagas, užtrauktukus, pastatyti apykakles, užsimauti gumines ar odines pirštines. Kojoms apsaugoti geriausiai tinka guminė avalynė.

Kaip atlikti jodo profilaktiką?

Jodo profilaktika atliekama siekiant apsaugoti skydliaukę nuo radioaktyviojo jodo poveikio. Jodo tabletes pradėkite vartoti tik tuomet, kai apie tai bus paskelbta per visuomenės informavimo priemones. Apie profilaktikos reikalingumą gali spręsti tik medikai, nes jie yra pasirengę kvalifikuotai įvertinti situaciją ir įpareigoti laiku pateikti rekomendacijas ekstremalių situacijų centrams, kurie privalo tučtuojau informuoti gyventojus. Nors įvykus avarijai jūs gausite tikslius nurodymus, kaip vartoti stabiliojo jodo preparatus, tačiau siūlome jau dabar susipažinti su jų vartojimo instrukcija. Jodo profilaktika - tai kalio jodido (KI) arba kalio jodato (KIO3) tablečių (kai jų nėra, tinka 5 proc. jodo tinktūra) vartojimas.