1941 m. birželio 14-ąją pradėta masinė Lietuvos gyventojų trėmimo akcija tapo lietuvių tautos skausmo simboliu. Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo ištremta per 18 tūkst. gyventojų. Trėmimus vykdė specialūs NKVD daliniai, kuriems padėjo beveik visos Lietuvos SSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, sovietinis ir partinis aktyvas. Labiausiai nukentėjo inteligentija – buvo ištremti Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų vadovai, karininkai, gydytojai, mokytojai, ūkininkai ir jų šeimos. Pirmasis trėmimų etapas baigėsi birželio pabaigoje Vokietijai užėmus Lietuvą. Tačiau 1944 m. vasarą prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai sekė nauji trėmimų etapai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 žmonių. Sovietiniuose lageriuose buvo sušaudyta ir mirė apie 23 tūkst. kalinių. Tremtyje žuvo apie 28 tūkst. žmonių.
Skaudžiais prisiminimais dalinasi panašaus likimo tremtiniai – Algirdas Šapoka, Algimantas Jakučionis, Romualdas Baltutis.
1941 m. birželio 14-ąją į Altajaus kraštą buvo ištemta Šeduvos girininko, Šiaulių sąjungos nario Jono Šapokos ir mokytojos Vincės Šapokienės šeima – abu tėvai, vaikai: Algirdas, Vytautas, Danutė, senelis Juozas Šapoka. Jonas Šapoka iš karto buvo atskirtas nuo žmonos ir vaikų, mirė Rešiotų lageryje, išgyvenęs vos vieną mėnesį. Senelis Juozas Šapoka mirė 1942 m. balandį. Vincė Šapokienė su trimis savo vaikais 1947 m. nelegaliai grįžo į Lietuvą. Prasidėjo blaškymasis, slaptymasis. Neturėdamas paso, su gimimo liudijimu Algirdas sugebėjo įstoti į traktorinininkų kursus Kėdainių rajono Lančiūnavos žemės ūkio mokykloje. 1951 m. Algirdas buvo suimtas, etapais per porą mėnesių sugrąžintas į buvusios tremties vietą Ustjpristanio rajoną, Altajuje. Į Lietuva Algirtdas Šapoka grįžo 1985 m.
Algirdo tėvas – Jonas Šapoka – garsiojo Lietuvos istoriko, vieno iš 1936 metas išleisto veikalo „Lietuvos istorija“ autorių ir redaktorių – Adolfo Šapokos (1906–1961) brolis. Adolfas Šapoka su savo šeima 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o vėliau – į Kanadą. Pirmąjį laišką šeimai iš dėdės gavo tik 1958 m. Apgailestaudamas dėl brolio Jono Šapokos šeimos likimo Adolfas Šapoka stebėjosi: „Kaip daug žmogus pakelia!“. Apie save rašė, kad jo šeimai sunku įsigyventi svetimame krašte. Mirė 1961 m., palaidotas Toronte.
Algimantas Jakučionis gimė 1940 m. Šiauliuose, banko tarnautojų šeimoje. Tėvas buvo atsargos karininkas, šaulys, aktyvus visuomenininkas. Jakučionių šeimą ištrėmė iš Šiaulių 1941 m. birželio14 d. Algimantui tada dar nebuvo ir metukų. Tėvas nuo šeimos buvo atskirtas, 1942 m. vasarą mirė Rešiotų lageryje. Motina žuvo perkūnijos metų 1945 m. Kalnų Altajuje. 1947 m. vasarą Algimantas kartu su kitais našlaičiais buvo parvežtas į Lietuvą. Su toliau jį auginusia teta, ne kartą pergyveno galimų trėmimų baimes.
1941 m. birželio 14-ąją Šiaulių geležinkelio stotyje į tremtinių vagoną buvo įsodinta ir Baltučių šeima: motina su trimis mažamečiais vaikais. Vyriausiam Romualdui tuomet buvo aštuoneri. Prieš karą Baltučiai gyveno Kurtuvėnuose. Tėvas Liudas Baltutis – 1919 m. kovų su bermontininkais dalyvis, mokytojas, Kurtuvėnų šaulių būrio vadas, chorvedys, saviveiklininkas, feljetonų rašytojas. Pirmoji šeimos tremties vieta – Altajus, Tengos kaimas. 1947 m. Baltučių šeimai pavyko pabėgti į Lietuvą, bet po septynių mėnesių Lietuvoje vėl buvo sugrąžinti į tremtį, šį kartą – į Kemerovo sritį Kiseliovsko lageryje 1954 m. mirė tėvas Liudas Baltutis.
Algimantą Jakučionį ir Romualdą Baltutį likimas suvedė jau pirmaisiais tremties metais. Tremtyje Altajuje jų šeimos gyveno viename kambaryje, juos matome ir XX a. 5 deš. tremties vaikų fotografijoje. Kartu jie vyko ir 1989 m. į buvusios tremties vietas, parsigabenti savo artimųjų palaikų, kuriuos po daugelio metų priglaudė gimtoji Lietuvos žemė.
Foto E. Tamošiūno
Šiaulių „Aušros“ muziejaus informacija