siauliai.lt puslapyje naudojami slapukai

Mes naudojame trečiųjų šalių slapukus, kad suasmenintume turinį, skelbimus ir analizuotume svetainės srautą.

INFORMACIJA APIE ASMENS DUOMENŲ TVARKYMĄ

Duomenų valdytojas: 

Šiaulių miesto savivaldybės administracija (toliau - Savivaldybės administracija), kodas 188771865, Vasario 16-osios g. 62, LT-76295 Šiauliai, tel. +370 41  509 490, el. p. .

Duomenų tvarkymo tikslai. Jūsų asmens duomenys gali būti tvarkomi:

  • Savivaldybės funkcijų, paslaugų, įsipareigojimų ir sutarčių vykdymo tikslu, arba siekiant imtis veiksmų prieš sudarant sutartį;
  • kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė;
  • siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų;
  • siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas.

Asmens duomenys (tame tarpe ir specialių kategorijų asmens duomenys) yra tvarkomi ir saugomi, vadovaujantis LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Reglamento nuostatomis bei kitais teisės aktais, reguliuojančiais asmens duomenų tvarkymą ir apsaugą.

Savivaldybės administracija užtikrina tvarkomų asmens duomenų saugumą įgyvendinusi visas būtinas technines ir organizacines priemones asmens duomenims apsaugoti nuo neteisėto sunaikinimo, atsitiktinio pakeitimo, atskleidimo ir nuo bet kokio neteisėto tvarkymo.

Duomenų tvarkymo teisinis pagrindas:

Asmens duomenys, atsižvelgiant į konkrečias situacijas, gali būti tvarkomi, vadovaujantis Reglamento 6 straipsnio 1 dalies a, b, c, d, e, f  punktais.

Duomenų saugojimo terminai:

Asmens duomenys Savivaldybės administracijoje saugomi ne ilgiau, nei to reikalauja duomenų tvarkymo tikslai, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais asmens duomenų tvarkymą ir saugojimą.

Duomenys gali būti renkami (gaunami) iš:

  • Asmenų, pateikusių prašymą, skundą, pranešimą;
  • Valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių ir jų duomenų bazių;
  • Kitų asmenų, kai tai įpareigoja daryti galiojantys teisės aktai.

Duomenys gali būti perduodami:

  • Valstybės ir savivaldybių įstaigoms ir įmonėms, viešųjų paslaugų organizavimo ir teikimo, valstybės funkcijų vykdymo, viešojo administravimo ir teisės aktų nustatytų prievolių įgyvendinimo tikslais;
  • kitiems gavėjams, kai tai įpareigoja daryti galiojantys teisės aktai;

Kitais atvejais, esant asmens sutikimui arba atidžiai įvertinus duomenų teikimo ir gavimo tikslą, pagrindą ir ne daugiau nei duomenų, nei reikia tikslui pasiekti taip pat užtikrindama perduodamų duomenų saugumą.

Detalesnę informaciją apie vykdomą vaizdo stebėjimą, duomenų subjektų teisių įgyvendinimą ir kitą aktualią informaciją rasite interneto svetainės ASMENS DUOMENŲ APSAUGA puslapyje.

Naujienos

 Vienas didžiausių iššūkių, renkantis studijas, – finansai. Išleisti vaikus   studijuoti gali būti nemenkas iššūkis šeimos biudžetui. Juk dažnai   abiturientai renkasi studijuoti kitame mieste, tad kainuoja ne tik studijos.   Sutaupyti vaiko mokslams gali padėti įvairi parama – stipendijos, nuolaidos   apgyvendinimui. Taigi, ką būtina žinoti, prieš renkantis ugdymo įstaigą?

Studijos regione – kokybė ir patrauklumas

 Galimybė mokytis netoli namų, bendruomenės palaikymas, patrauklios   finansinės  galimybės – tai tik keletas priežasčių, dėl ko reikėtų rinktis studijas   regione. Vienas iš tokių miestų – Šiauliai. Studentus ir jų tėvus vilioja gausus   aukštojo mokslo studijų programų pasirinkimas. Iš tiesų mieste kokybiško išsilavinimo galimybes siūlo Vilniaus universiteto Šiaulių akademija (VU ŠA), Šiaulių valstybinė kolegija (ŠVK). Norinčiuosius įgyti amatą kviečia Šiaulių profesinio rengimo centras (ŠPRC). Aktyviai būsimų specialistų gerove ir pritraukimu į regioną rūpinasi Šiaulių miesto savivaldybė ir verslas.

Šiaulių miestas kasmet skiria studijų paramą. Jos tikslas – finansiškai padėti aukštosiose ir profesinėse mokyklose studijuojančiam regiono jaunimui. Šiaulių miesto savivaldybės teigimu, studijų rėmimas yra būdas aktyvinti miesto socioekonominę, kultūrinę pažangą.

Studijų parama kasmet yra skiriama iki 40 asmenų. Parama skirstoma į du dydžius:

  • aukštojoje mokykloje besimokančiam studentui – 4 bazinių išmokų dydžio suma per mėnesį (2022 metais – 168 Eur per mėnesį),
  • Šiaulių miesto profesinio mokymo įstaigoje besimokančiam asmeniui – 2 bazinių socialinių išmokų dydžio suma per mėnesį (2022 metais – 84 Eur per mėnesį).

Atrankos gauti studijų paramą konkursas pagal Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą tvarką bus skelbiamas šių metų rugsėjo mėnesį. Kriterijus, kuriuos turi atitikti stipendiją norintis gauti studentas, galima rasti Savivaldybės tinklalapyje arba kreiptis į ugdymo įstaigą.

„Šiauliuose jūs rasite ne tik aukščiausio lygio studijas, profesinį mokymą bei reikšmingą finansinę paramą, bet ir ypač plačias karjeros galimybes, glaudų bendradarbiavimą su verslo atstovais ir, žinoma, tvirtą miesto bendruomenės palaikymą. Noriu pasiųsti aiškią žinią: Šiaulių miestas turi labai daug ką pasiūlyti jauniems žmonėms ir laukia studentų bei moksleivių plačiai išskėstomis rankomis“ , – tvirtina Šiaulių miesto meras Artūras Visockas.

Verslas taip pat remia aukštojo mokslo studijas

Jaunimo pritraukimu į Šiaulių regioną bei naujos savo srities specialistų kartos auginimu aktyviai rūpinasi ir verslas. Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmai vienija regione veikiančius verslus, kurie stengiasi gerinti sąlygas studijuojantiesiems Šiauliuose. Šiuo metu įvairią paramą skiria apie 30 regiono įmonių.

„Verslininkams norisi formuoti ne tik socialiai atsakingo verslo įvaizdį, bet ir pritraukti jaunimą į Šiaulius. Todėl jau keletą metų įmonės aktyviai įsitraukia ir noriai skiria tiek finansinę paramą, tiek vietą ir medžiagas praktiniams užsiėmimams ir įgytų įgūdžių įtvirtinimui. Džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti darnų bendradarbiavimą tarp LR ekonomikos ir inovacijų ministerijos ir Šiaulių regiono verslo, nes studijų rėmimas yra abipusis procesas“, – pasakoja Raimundas Vaišvilas, Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų viceprezidentas, atsakingas už švietimą.

Verslas Šiaulių regione skiria apie 40 finansinių stipendijų aukštojo mokslo studentams, o jas gavusios švietimo įstaigos užsiima paramos skirstymu savo moksleiviams.

Kokių stipendijų galima gauti aukštojo mokslo įstaigose?

VU ŠA džiaugiasi verslo iniciatyva. Įstaigoje mokytis pradėję pirmakursiai pretenduoja į net 18 vardinių stipendijų, kurių dydis svyruoja nuo 300 iki 1 000 Eur. Iš viso šiek tiek daugiau nei 10 tūkst. Eur sumą šioms stipendijoms skiria Šiaulių regiono įmonės.

Tai ne vienintelė parama jaunimui. Vilniaus universiteto Šiaulių akademija gauna ir LR ekonomikos ir inovacijų ministerijos stipendijas regionuose studijas pasirinkusiems asmenims. Programų sistemų ir finansų matematikos bakalauro studijas kremtantys jaunuoliai gauna 200 Eur paramą. Tai gali būti net savotiška galimybė sutaupyti. Per ketverius studijų metus, jei jaunuolis nuspręstų stipendiją atidėti taupymui, būtų galima sukaupti apie 7 000 Eur. Todėl tai gali būti ne tik parama pragyvenimui, bet ir būdas sutaupyti solidžią sumą ateičiai.

Stipendijos skiriamos ir kitas studijų kryptis pasirinkusiems jaunuoliams.

„Visiems, įstojusiems į valstybės finansuojamas vietas ir pasirinkusiems pedagoginės krypties bakalauro studijų programas, visus studijų metus kas mėnesį bus mokama 300 Eur stipendija“, – atskleidžia Lina Garšvienė, VU ŠA Regionų plėtros instituto direktorė.

Be viso to, VU ŠA studentai, kurie atvyksta mokytis iš kitų miestų, gali gauti apgyvendinimą. Gyvenimas renovuotuose bendrabučiuose jaunimui kainuoja nuo 49 iki 93 Eur per mėnesį.

Kolegijos studentams – visos sąlygos sėkmingai mokytis

Šiaulių valstybinė kolegija savo studentams skiria dviejų rūšių paramą – akademinę ir neakademinę. Pastaroji skiriama negalią ar mokymosi sunkumų turintiems studentams. Jiems teikiama apgyvendinimo, psichologinė pagalba ir panašiai. Akademinė apima studentų priėmimą, integravimą, informavimą ir konsultavimą studijų klausimais, bibliotekos, karjeros paslaugas. Neakademinei priskiriama parama negalią turintiems studentams, apgyvendinimo, sporto, laisvalaikio paslaugos, psichologinė pagalba. Studentų asmeninė gerovė, studijų sėkmė priklauso nuo abiejų paramos tipų suderinimo. Sukurta lengvatų studijoms, finansinės ir socialinės paramos sistema.

Kolegijoje įsibėgėjo mecenatų paramos programa – jos fondą sudaro kolegijos socialinių partnerių skiriama solidi 10 tūkst. Eur suma. Taip pat valstybės finansuojamų studijų inžinerijos mokslų studentai visą studijų laikotarpį kas mėnesį gauna 200 Eur Ekonomikos ir inovacijų ministerijos skiriamą stipendiją.

ŠVK savo studentams siūlo puikias apgyvendinimo sąlygas. Šiuo metu jaunimas gali apsigyventi dviejuose atnaujintuose bendrabučiuose. „Visuose kambariuose, be kitų kasdienai reikalingų dalykų, yra šaldytuvai ir mikrobangų krosnelės. Veikia nemokama skalbykla, visi studentai gali sportuoti treniruoklių salėje, žaisti stalo tenisą, biliardą“, – pasakoja Milda Mikalonytė, ŠVK Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja.

Neužmiršta ir amato besimokančių moksleivių

Šiaulių profesinio rengimo centro moksleiviai taip pat gali pasinaudoti įvairia finansine ir ne tik parama. Pirmąkart besimokantys įstaigoje mokiniai gali gauti stipendijas nuo 20 iki 120 Eur per mėnesį. Jos skiriamos atsižvelgiant į mokymosi rezultatus.

ŠPRC rūpinasi ir apgyvendinimu – įstaigos bendrabučiuose gali apsigyventi apie 720 žmonių. Per mėnesį jaukūs ir patogūs bendrabučio kambariai kainuoja nuo 8 Eur. Ugdymo įstaiga apmoka ir nevietinių moksleivių keliones į pamokas.

Taigi, studijos Šiauliuose pritraukia jaunimo ne tik iš aplinkinių regionų, bet ir visos šalies. Patraukli stipendijų gavimo sistema, gera infrastruktūra lemia sėkmingą jaunųjų specialistų ugdymo procesą.

Šiaulių valstybinės kolegijos konsultacijos dėl priėmimo ir tikslinių stipendijų: tel. 8 615 97 114, , el. p. priemimas@svako.lt arba atvykti adresu Aušros al. 40.

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Studijų skyrius priėmimo klausimais konsultuoja: tel. nr. +370 41 595 755, el. p. studijuok@sa.vu.lt arba atvykti adresu Vytauto g. 84, 309 kab.

Šiaulių profesinio rengimo centras konsultuoja el. p. karjeroscentras@sprc.lt, tel. 8656 69020 arba atvykti adresu Gardino g. 4, Šiauliai.

Muzikos pedagogu Vilniuje dirbantis VU Šiaulių akademijos magistrantas Klaidas Kajus Kauneckas pradinukus moko muzikos, šoka tautinių šokių kolektyve ir sako, kad tautiškumo ugdymas padeda išsaugoti vertybes. Vaikinas ateityje save mato kaip aukštosios mokyklos dėstytoją.

Šokėjas – muzikos mokytojas

Šokėjas – muzikos mokytojas Susitinkame su Klaidu iki brandos egzaminų likus dar kelioms savaitėms, kaip tik po VU Šiaulių akademijoje vykusios mokslinės konferencijos, kurioje buvo keliamas klausimas – ar reikia puoselėti tautiškumą? Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos magistrantas ilgus metus šoka šios aukštosios mokyklos tautinių šokių kolektyve „Saulė“, jam nėra svetima ir lietuvių liaudies muzika. Sako, pradėjo šokti tautinius šokius dar darželyje, paragintas auklėtojos. „Tautiškumo puoselėjimas man, kaip pedagogui, yra opi problema. Pasakai mažiukams: „Padainuokime liaudies dainą“, jie juokiasi. Kas juokinga, negali pasakyti. Faktas, kad mažėja šokėjų, dainininkų, muzikantų. Nėra susidomėjimo. Man atrodo, kad jeigu tautiškumo nepuoselėsime, pasimesime tarp vertybių. Įsileisime kitas vertybes, prarasime savo. Jeigu jaunieji muzikos pedagogai nieko nedarys, nežinau, kas bus“, – kalba pašnekovas. Stipri bendruomenė Muzika per šokius vaikiną lydėjo visą gyvenimą. Ir Klaidas prisipažįsta, kad dar mokykloje galvojo, jog stos į šokio pedagogiką, tačiau stojamiesiems pasiruošti padėjusi mokytoja jam pasakė: „Stosi į muzikos pedagogiką.“ Taip ir nutiko.

Stipri bendruomenė

Muzika per šokius vaikiną lydėjo visą gyvenimą. Ir Klaidas prisipažįsta, kad dar mokykloje galvojo, jog stos į šokio pedagogiką, tačiau stojamiesiems pasiruošti padėjusi mokytoja jam pasakė: „Stosi į muzikos pedagogiką.“ Taip ir nutiko.

Atvykęs į Šiaulius, per penkerius metus vaikinas pastebi, kad miestas pasikeitė. Atsirado daug gražių erdvių, yra kur nueiti, ką veikti. „Reikia tik ieškoti“, – sako Klaidas. Stipri bendruomenė. Pasakoja, kad šokių kolektyve turėjo šokėją, kuris studijas buvo baigęs jau beveik dešimt metų, tačiau vis dar šoko kolektyve. „Manau, kad tai daug ką pasako apie pačią bendruomenę“, – pastebi Klaidas.

Nemažas iššūkis

Klaidas sako, kad užsibrėžęs tikslą visada eina iki galo. Jį žavi tai, kad gali įkvėpti vaikus, jaunimą savo pavyzdžiu. „Smagu matyti ugnelę vaiko akyse, kai jis tave priima, kai mato, kaip tu mėgaujiesi tuo, ką darai. Ir moksleiviai pagauna ritmą“, – tikina pašnekovas. Vis dėlto pirmosios pamokos buvo nemažas iššūkis. Nors dabar dirba su pradinukais, praktikos metu teko išbandyti darbą su vienuoliktokais gimnazistais. „Pirmą kartą ten drebėjau ir nežinojau, ką pasakyti. Jie beveik mano metų. Ką čia atėjo studentas... Pačios pirmos praktikosmetu visko buvo – ir ašarų, ir streso, bemiegių naktų“, – prisimena Klaidas.

Jis sako, kad pradinukai labiau imlūs, nemoka meluoti. Vis dėlto pasiilgsta bendravimo su vyresniais – gimnazistai jau turi savo išreikštą nuomonę, argumentuoja. Todėl nenuostabu, kad karjeros perspektyvose Klaidas galvoja apie darbą aukštojoje mokykloje. „Galiu drąsiai sakyti: nemanau, kad dirbsiu pradinių klasių mokytoju visą gyvenimą“, – prisipažįsta Klaidas.

Motyvacija ir jaunimas

Pasisukus kalbai apie jaunimą ir motyvaciją, Klaidas sako, kad šiuolaikinė karta visiškai kitaip priima informaciją, tad reikia keisti metodiką, siekti naujovių. „Atėjęs jaunas žmogus nori diegti daug naujovių“, – teigia pašnekovas. Į naują kolektyvą atėję jauni pedagogai vadovaujasi bendromis taisyklėmis, tačiau nuolat ieško, kaip sudominti mokinius, išbando įvairias naujas metodikas. „Manęs niekas į rėmus neįstums“, – sako jis.

Socialiniai tinklai

Pasiteiravus apie kartų skirtumus, apie tai, kas dabar įdomu jaunimui, Klaidas juokiasi, kad šiuolaikinė karta muzika atranda per „TikTok’ą“. „Visas dainas ten žino. Filmuoja įrašus pertraukų metu. Skonį galima visada išlavinti. Jeigu nuo pirmos klasės pradedi lavinti įvairios muzikos skonį – pleti vaikų pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą“, – mano jaunasis pedagogas.

Paklaustas, ar tikrai jaunoji karta yra nurašyta, kaip vyresni dažnai mėgsta pabrėžti, kad jaunimas niekuo nesidomi, Klaidas kategoriškas: „Visose kartose tokių, kurie niekuo nesidomi, yra. Nenurašyčiau. Tiems, kurie nurašo, laikas trauktis iš pedagogų.“

Kompaktiškas miestas

Jaunuolis tuometiniame Šiaulių universitete baigė muzikos pedagogikos bakalaurą. Dabar studijuoja Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje magistrantūroje. Paklaustas, kaip atsidūrė Šiauliuose ir kokie įspūdžiai per penkerius metus, Klaidas sako, kad vienas didžiausių prioritetų jam buvo patogus susisiekimas ir miesto kompaktiškumas – viskas ranka pasiekiama. „Kituose miestuose nuo bendrabučio iki universiteto reikia važiuoti nemenkus atstumus. Šiauliuose bendrabutis, universitetas – viskas ranka pasiekiama, iki kitų reikiamų vietų nesunku nukeliauti pėsčiomis. Pasirinkimo čia daug, miestas keičiasi, tvarkosi, tai smagu“, – privalumus vardija jaunuolis.

Iš Naujosios Akmenės kilusi Aistė kaip žuvis vandenyje nardo tarp skaičių ir siekia įsitvirtinti centralizuotos buhalterijos komandoje. Mergina sako, kad iš pradžių savęs neįsivaizdavo šioje srityje, bet dabar nekantrauja išbandyti save. Pašnekovė juokauja, kad ateityje norėtų tapti Lietuvos prezidente, kaip Gitanas Nausėda. Bet pradžioje siekia įgyti kuo daugiau patirties.

Artimas miestas

Susitinkame su Aiste Vasiliūnaite pinigų muziejuje. VU Šiaulių akademijos bibliotekoje esančio muziejaus sienos dekoruotos dabar jau nebegaliojančiais lietuviškais centais. Ekonomikos studijų studentė žemėlapyje rodo, iš kur ji atvyko. Naujoji Akmenė ne taip ir toli nuo Šiaulių.

„Niekada netroškau važiuoti į didelį miestą. Šiauliuose viskas labai arti, vienoje vietoje. Gražus miestas. Savita, artima aplinka. Esu čia lankiusis mokyklos metais su tėvais ir ekskursijose. Šiauliuose daug muziejų, kitų lankytinų vietų, viską galima apeiti pėsčiomis arba nuvykti autobusu, nesugaištant valandos ar dviejų“, – pastebi pašnekovė.

Metai prabėgo greitai

Prisiminusi mokyklos baigimą ir svarstymus, ką reikės daryti toliau, kur studijuoti, Aistė juokaudama sako, kad minčių buvo įvairių – nuo ekonomikos iki archeologijos. Kas buvo Naujosios Akmenės apylinkėse tikriausiai žino, kad netoli yra dinozaurų laikus menantis karjeras. Bet netikėtai nugalėjo racionalus sprendimas – ekonomika.

„Man patinka matematika. Ekonomikoje jos daug. Specialybė visais laikais buvo ir yra reikalinga, tad, manau, darbo perspektyvų ateityje daug. Galų gale jeigu ne dėl darbo, bent dėl savęs pačios noriu išmokti, kad suprasčiau vykstančius procesus“, – pasakoja Aistė.

Artėja praktika

Šią vasarą laukia praktika – Naujosios Akmenės rajono savivaldybėje. Pasak Aistės, buvo minčių atlikti praktiką kokiame nors banke ar kitame versle. Tačiau pagalvojo, kad mato save viešajame sektoriuje – neseniai centralizuotoje savivaldos buhalterijos komandoje. Mergina laukia, kada galės pasirašyti praktikos sutartį ir tikisi, kad abiejų pusių lūkesčiai pasiteisins.

„Matau save ten. Smagu, kad turėsiu tokią galimybę dirbti su tokiais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad jie mane pakvietė. Labai tikiuosi, kad atitiksime vieni kitų lūkesčius ir kad turėsiu galimybę likti ten po praktikos“, – entuziazmo nestokoja Aistė.

Artimas ryšys

Dauguma jos klasiokų, draugų iš Naujosios Akmenės išvyko į sostinę ar kitus didmiesčiuose – kuo toliau nuo namų ir kuo didesniame mieste. Aistė prisipažįsta nenorėjusi nutolti nuo namų ir dabar iš draugų girdi, kiek daug laiko jiems atima kasdienės kelionės.

„Šiauliuose pragyvenimas pigesnis. Nuo bendrabučio iki universiteto – dešimt minučių pėsčiomis. Kitur nuvykti irgi netrunka ilgai. Kai draugai pasakoja, kad turi keltis dviem valandomis anksčiau, kad spėtų į paskaitas, sunkiai suvokiama, kiek jie kiekvieną rytą keliauja“, – stebisi Aistė.

Aktyvi veikla

Šiauliuose veikia nemažai jaunimo organizacijų. Vietų save realizuoti yra daug. Aistė prisipažįsta, kad į jaunimo organizacijų veiklas neįsiliejo, tačiau būdama aktyvi studentė randa papildomos veiklos – dalyvauja studijų kokybės gerinimo komitete.

„Dalyvavimas tokioje veikoje prisideda prie asmenybės formavimo. Labai smagu įsilieti į vidinį universiteto gyvenimą, kai turi įtaką priimant sprendimus ar bent jau transliuoti kitų studentų nuomonę, kurie pavieniai ne visada išgirstami“, – mano pašnekovė.

Studijos per pandemiją

Aistė studijuoti pradėjo tais metais, kai pavasarį prasidėjo pirmoji pandemijos banga. Pirmasis semestras rudenį dar vyko kontaktiniu būdu, bet pavasarį paskelbtas griežtas karantinas. Likęs laikas iki pat dabar vyko nuotoliu. Mergina juokauja, kad pradžioje tai atrodė smagu, bet dabar negrįžtų prie tokio režimo jokiu būdu.

„Patirtis įdomi, bus ką vaikams papasakoti. Bet jeigu dabar klaustų, ar norėtume grįžti, tai jokiu būdu. Stalas–lova režimas atsibodo. Smagiau gyvai studijuoti, bendrauti. Buvo labai keista grįžti po tiek laiko, bet dabar sunkiai išvarytų į nuotolinį“, – juokiasi Aistė.

Ateities ambicijos

Paklausta, kokių svajonių ateityje turi, Aistė juokauja, kad dar prieš studijas šeimoje visi šmaikštavo, kad kada nors ji bus kaip Gitanas Nausėda – iš ekonomisto pozicijos į Lietuvos prezidento kabinetą. Tačiau, sako, svajonės svajonėmis, bet dar laukia ilgas kelias.

„Šeimoje juokėmės, kad stosiu į ekonomiką ir būsiu prezidentė, kaip G. Nausėda. Dabar norisi padaryti pradžia. Iki prezidentūros norėčiau dar savivaldybėje padirbėti, biudžetą padėlioti. Bet tokios asmenybės įkvepia. Atrodo, nebūtina baigti politikos studijas, kad galėtum tokiame darbe dirbti. Ekonomika perspektyvu. Džiaugiuosi, kad pasirinkau šias studijas. Būna visko, sunkių paskaitų, kai sėdžiu susiėmusi už galvos. Bet realiai pažiūrėjus į tuos žmones, jeigu jie galėjo, tai ir aš galiu“, – optimizmo nepraranda Aistė.

Šiaulietis Deividas Bilius dievina motociklus ir benzino kvapą. Vos 23-ejų vaikinas savo aistrą mechanikai bei transporto priemonėms sugebėjo paversti ir verslu, kuriam, kaip sako pats Deividas, nereikia net reklamos – kalbos apie talentingą jaunuolį iš lūpų į lūpas sklinda tarp įvairių baikerių klubų ir motociklų entuziastų. Šioje srityje jaunuolis yra tikra kylanti žvaigždė, mat tokių paslaugų, kurias jis teikia, Lietuvoje mažai kas gali pasiūlyti.

Netradicinis mechanikas

Pažvelgus į Deivido rankas, akivaizdu, kad jo darbas susijęs su mechanika.  Tepalų dėmės, įbrėžimai ir randas, likęs po nusideginimo lazeriu. Tačiau besikrapštančio po variklio dangčiu ar montuojančio automobilio ratus vaikino nepamatysite. Deividas gamina rankų darbo mechanines ir elektronikos dalis čioper tipo motociklams bei dirba su reklamine bei reprezentacine spauda – gamina specialius lipdukus. Reikia pripažinti, kad tai gana specifinė ir netradicinė mechanikos sritis, tačiau Deividas tikina, jog nei klientų skaičiumi, nei uždarbiu toli gražu nesiskundžia.

Kadangi Deividas daugiausiai dirba su čioper tipo motociklais, jo klientai, kaip juokauja jis pats, dažniausiai tinka jam į tėvus, nes tai vyresnės kartos baikerių itin mėgstama transporto priemonė. Vaikino darbas yra labiau prabangos, nei būtinybės reikalas, mat gedimų jis netaiso – į jį kreipiasi tie, kurie nori papuošti savo motociklą, paversti jį išskirtiniu. Tokios paslaugos gana populiarios Vokietijoje, tačiau Lietuvoje iki šiol nėra daug būtent šioje srityje veikiančių servisų.

Paklaustas, ar nebijojo nerti į tokią neįprastą veiklą ir investuoti čia savo lėšas bei laiką, vaikinas ryžtingai atsako, jog baimių ir įvairių minčių visada yra, bet jei nebandysi, niekada nesužinosi, kaip viskas galėjo susiklostyti. Iš pirmo žvilgsnio kuklus ir nedrąsus vaikinas iš tiesų yra labai ryžtingas, kupinas ambicijų ir gyvenime vadovaujasi posakiu „Jei bijai – nedaryk, jei darai – nebijok“.

„Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad turiu ir draugų, kurie turi idėjų, nori kažko, bet nieko nedaro. Bet tu privalai judėti. Nukentėsi, tai nukentėsi, bet būsi pabandęs. Kas blogiausia gali nutikti? Prarasi investuotus pinigus? Juk pinigai uždirbami. O štai nepabandęs gali amžiams paleisti savo svajonę. Svarbiausi yra nebijoti bandyti“, – paklaustas, ką patartų verslą kurti norinčiam jaunimui, užtikrintai atsako Deividas.

Vaikystę praleido garaže

Rytas ar vakaras, darbo diena ar savaitgalis – Deividą beveik visada rasite jo dirbtuvėse Aukštelkėje, kur ir gimsta visi stebuklai ant motociklų. Nors dirba daug, tačiau pervargęs vaikinas nesijaučia. Kaip pats sako, tai ne tik darbas, bet ir hobis. Čia dažnai galima pamatyti įspūdingų motociklų, dirbtuvėse Deividą aplanko bendraminčiai, su kuriais jis kalbasi, diskutuoja, kartais net kuria. Na, o tepaluotos ar subraižytos rankos teikia laimę, nes primena, kad didžiausia gyvenimo aistra jam tapo ir pragyvenimo šaltiniu. Kas gali būti geriau, nei užsidirbti iš veiklos, kurią itin mėgsti?

Deividas nuo mažų dienų laiką leisdavo garaže tarp ardomų ir remontuojamų mašinų. Tuo užsiėmė jo senelis, turėjęs nuosavą autoservisą, jo tėtis, todėl dar būdamas mažas berniukas jis vietoj žaislinių mašinėlių jau čiupinėjo tikrų detales.

Nenuostabu, kad baigiant mokyklą didelių klausimų kur stoti ir ką toliau mokytis Deividui nekilo. Jis jau žinojo, kad mechanika yra jo pašaukimas, taigi pasirinko tobulinti savo žinias Šiaulių profesinio rengimo centre. Vėliau tame pačiame centre baigė ir vizualinės reklamos specialybę. Abi šias sritis jis ir panaudojo gyvenime, kurdamas savo verslą.

Vaikinas juokiasi, kad kai pradėjo mokytis, turėjo daug pasitikėjimo savimi. Visgi, atėjo ne „žalias“, jau turėjo, kaip manė, pakankamai patirties.

„Aš galvojau, kad daug išmanau, bet kai pradėjome mokytis supratau, kad nieko neišmanau“, – prisipažįsta šiaulietis.

Griauna stereotipus apie profesines mokyklas

Deividas neslepia, kad pradėjęs mokytis profesinėje mokykloje iš aplinkinių yra sulaukęs ne itin malonių replikų. Esą, ką tu veiksi baigęs profesinę, čia mokosi tie, kurie po mokyklos tingi toliau mokytis. Tačiau tokios kalbos vaikinui kelia juoką.

„Visur ir visada buvo motyvuotų žmonių, kurie ateina pasisemti žinių ir yra tokių, kurie ateina atsėdėti valandas ir gauti teigiamą pažymį. Taip būna mokyklose, taip būna universitetuose, profesinė mokykla irgi ne išimtis. Labai kvaila taip skirstyti žmones, juolab, kad profesinio mokymo lygis Lietuvoje yra tikrai labai aukštas“, – sako šiaulietis.

Vaikinas itin džiaugiasi, kad besimokydamas turėjo galimybę dalyvauti ir tarptautinėse mainų programose. Buvo išvykęs į Daniją ir Vokietiją.

„Vokietijoje pamačiau daug technikos, nematytos technikos, daug ką supratau. Danijoje buvome mokykloje, servise, ten irgi įgijau daug naudingos patirties. Tačiau lyginant su Lietuva, galima pasidžiaugti, kad nuo užsienio šalių mechanikos srityje tikrai daug neatsiliekame, o kai kuriais aspektais gal jas net lenkiame“, – pasakoja Deividas.

Deividui renkantis profesiją buvo lengva, artimieji jau žinojo, kokiu keliu vaikinas nori eiti, todėl nebuvo jokių svyravimų ar bandymų jį atkalbėti. Tačiau pasitaiko daug atvejų, kai baigę bendrojo ugdymo mokyklas jaunuoliai nori mokytis tam tikros specialybės, bet šeimos nariai bando atkalbėti.

„Žmogus gal būtų puikus suvirintojas ar barmenas, bet tėvai liepia baigti „aukštąjį“. Ir tada jaunas žmogus pasmerktas mokytis ir vėliau dirbti darbą, kurio jis negali pakęsti. Tai labai neteisinga, nes kiekvienas turi teisę pats nuspręsti, kuo jis nori būti“, – įsitikinęs Deividas.

Pirma mašina – daužtas „golfas“

Nors Deivido didžioji meilė ir aistra yra dviratės transporto priemonės, automobilis, kaip sako jis, taip pat reikalingas. Šiuo metu gatvėmis jis rieda įspūdingu juodu BMW kabrioletu. Tiesa, jį sako dar šiek tiek tobulinantis, iki vasaros sezono tikisi darbus užbaigti.

Automobilių vaikinas yra turėjęs ne vieną, tačiau prisiminęs patį pirmąjį jis nusikvatoja.

„Man buvo septyniolika metų, dar neturėjau vairuotojo pažymėjimo, bet man iš Vokietijos jau buvo parvarytas daužtas „golfas“. Kainavo gerokai pigiau, reikėjo tik susiremontuoti ir teises išsilaikyti. Gerai važiavo, tais laikais buvo vau“, – šypsosi Deividas.

Vaikinas neslepia, kad mėgsta retesnes, išskirtines ir galingas transporto priemones. Tačiau nepaisant to, saugumas kelyje jam yra prioritetas. Kad ir kaip smagu būtų lėkti visu greičiu, Deividas tikina savo ir kitų eismo dalyvių gyvybėmis nerizikuojantis ir vairuojantis atsakingai.

Į Šiaulius Tadą Jonaitį atviliojo noras siekti sporto aukštumų, tačiau čia jis atrado ne tik džiudžitsu imtynių bendruomenę, mėgstamą veiklą, bet ir galimybes studijuoti bei siekti karjeros, užsiimant mėgstama profesija.

Įprasti sporto užsiėmimai netraukė

Aukštas ir sportiškas vaikinas užsiima japonų kovos menais, kurie vadinami džiudžitsu. Ši sporto šaka Tado širdį pavergė nuo pirmų treniruočių 2014 metais. Išbandyti imtynes su laužimo ir smūgiavimo elementais vaikinas panoro dar gimtajame Pakruojo miestelyje. Tuo metu ši sporto šaka atrodė kaip gaivus oro gurkšnis, nes Tadui nerūpėjo krepšinis ar futbolas. Jis norėjo kažko kitokio, neįprasto.

„Mane žavi tai, kad šioje sporto šakoje kiekvienas sportininkas yra priklausomas tik nuo savęs ir savo išugdytų įgūdžių. Ir nugali čia ne visada tas, kuris fiziškai stipriausias. Neretai pergalę išplėšia tas, kuris kovoje yra gudresnis“, – aistringai apie džiudžitsu pasakoja studentas T. Jonaitis.

Kurį laiką imtynių subtilybių Tadas mokėsi Pakruojyje, tačiau, nutarus atlikti privalomąją karinę tarnybą, vaikinas nuo sporto atitrūko. Tačiau vos po kelerių metų meilė sportui vaikiną nubloškė į Šiaulius. Čia Tadas vėl sugrįžo mokytis japonų kovos menų. Ir šiuo metu 25 metų vaikinas kelia savo profesionalumo lygį, sunkiai plušėdamas ir nepraleisdamas treniruočių.

„Imtynėse yra pradedančiųjų ir pažengusiųjų grupės. Taip pat atskiros vaikų grupės. Aš priklausau pažengusiųjų grupei. Šiuo metu turiu galimybę netgi padėti treneriui, dirbant ir mokant šios sporto šakos vaikus. Tai man labai įdomu. Vaikus mokyti – gera patirtis bei puikus apšilimas prieš savąją treniruotę“, – su šypsena pasakoja Tadas.

Tikslo siekimas reikalauja kantrybės ir užsispyrimo

Džiudžitsu sporte profesionalumas matuojamas skirtingų spalvų diržais. Tai yra tam tikra sportininkų atestavimo sistema, kurią įveikus gaunamas vis kitos spalvos diržas, kuris nurodo sportininko profesionalumą. Prie kimono aprangos, kuri ir yra dėvima kovų metu, yra derinamas sportininko užsitarnautas diržas. Suaugusiesiems išskiriamas toks diržų eiliškumas pagal pasirengimą: baltas, mėlynas, purpurinis, rudas ir juodas. Pasiekus tam tikrą pasiruošimo lygį, įgyjamas tam tikros spalvos diržas, vėliau ant jo dedamos paskatinimo juostelės.

„Taigi, turint kažkurios spalvos diržą, reikia surinkti keturias paskatinimo juosteles. Tuomet yra užsitarnaujamas kito lygio diržas. Aš šiuo metu turiu mėlyną diržą ir tris paskatinimo juosteles. Esu beveik kitame etape“, – džiaugiasi Tadas.

Vaikinas sako, kad būtent džiudžistu profesionalumas užsitarnaujamas ne tik varžybų metu ar atlikus egzaminą. Sportininko pažanga stebima treniruočių metu, taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kaip yra įvaldoma kovos technika ir panašiai.

Vaikinas džiaugiasi, kad tikslo siekimas sporte, intensyvios treniruotės ugdo savarankiškumą, savikontrolę. Šios savybės praverčia ir gyvenime. Tadas sėkmingai kremta statybos inžinerijos studijas Šiaulių valstybinėje kolegijoje. Už pastangas studentas buvo įvertintas – jam skirta UNESCO klubo įsteigta vardinė Kazimiero Šavinio premija. Vaikinas sako, kad dėl lanksčios studijų programos gali sėkmingai ruoštis ir dalyvauti varžybose, o sporte įgyta disciplina padeda krimsti mokslus, laiku atsiskaityti, sąmoningai priimti visas siūlomas naujoves ir avantiūras.

„Studijos man padeda ir sporte. Imtynėse svarbu loginis mąstymas, o būtent tai ugdoma ne tik treniruotėse, bet ir mokantis kitų dalykų. Mokslas man padeda plėsti akiratį, daugiau pamatyti, ugdyti loginį mąstymą. Viskas, ką žmogus daro, jį praturtina, todėl norisi iš gyvenimo imti viską“, – sako Tadas. Kuria ateities planus

Tadas neslepia, kad kovos menai tapo neatsiejama jo asmenybės dalimi. Sportininkas džiaugiasi, kad gali dalyvauti varžybose, nuodugniai joms ruoštis. Tai padeda atrasti savo silpnybes ir tobulėti.

„Varžybose tobuliname save. Kovoji prieš nepažįstamą sportininką, tu nežinai jo technikos, judesių, pasirengimo ir net neįsivaizduoji, kaip jis mąsto ir elgiasi. Tai verčia tobulinti savo įgūdžius, refleksus, gebėjimą nuspėti kovą ir panašiai“, – pasakoja vaikinas.

Tadas džiaugiasi galimybe treniruoti jaunąją kartą. Sportininkas norėtų savo ateitį sieti su šiuo sportu, treniruoti vaikus ir suaugusiuosius, pasiekti juodą diržą.

„Mes visada palaikome vienas kitą. Ir po nesėkmingų varžybų mokome vaikus ir jaunesniuosius, kad priimtų viską kaip dar vieną pamoką. Juk ir gyvenime ne visada viskas sekasi, reikia mokėti atsistoti pro nesėkmių, mokytis iš savo klaidų ir iš to išeiti patobulėjusiam“, – sako Tadas.

Sportininkas įsitikinęs, kad tiek sporte, tiek studijose, o vėliau ir siekiant karjeros – svarbiausia nebijoti sunkaus ir atkaklaus darbo. O tiems, kurie nebijo klysti, juk ir šypsosi sėkmė.

Šiaulietis Andrius Steponavičius studijuoja, dirba, keliauja, o laisvalaikiu pildo savo neeilinę kolekciją. Jaunuolis užsiima numizmatika – monetų kolekcionavimu. Šiauliuose tokių kolekcionierių nėra daug, nes Andrių labiausiai domina Europos valstybių euro bei Lietuvos tarpukario monetos. Retų monetų vaikinas ieško bendraminčių aukcionuose, kelionių metu, o įdomių egzempliorių rado ir pradėjęs studijuoti kolegijoje.

Sparčiai auganti kolekcija

Andrius gyvena, dirba ir mokosi Šiauliuose. Aktyvų laisvalaikį, keliones po Lietuvą ir užsienio šalis dievinantis vaikinas nestokoja veiklos – šiuo metu jis studijuoja bei dirba. Tačiau savo mylimam hobiui Andrius visada randa laiko ir jėgų. Aistra numizmatikai jaunuolis užsikrėtė nuo savo gero draugo prieš septynerius metus. Andrius nusprendė kolekcionuoti skirtingų Europos šalių euro monetas. Nuo to 2015 metais prasidėjo pirmųjų monetų paieškos, kurios ilgainiui virto aistringu hobiu.

„Euro monetos yra skirstomos į nacionalines ir progines. Pirmiausia užsibrėžiau tikslą surinkti visų šalių nacionalines, tačiau procesas man taip patiko, kad nusprendžiau kolekciją pildyti ir proginėmis, kurių gauti yra gerokai didesnis iššūkis“, – pasakoja A. Steponavičius.

Monetų paieška, rinkimas, identifikavimas ir džiaugsmas, suradus retą egzempliorių, labai sužavėjo, būtent todėl ilgainiui Andrius užsibrėžė tikslą surinkti ir Lietuvos tarpukario monetas. Tai – gerokai sunkesnė užduotis nei euro monetų rinkimas. Šie egzemplioriai turi gilesnę istoriją, suteikia pažinimo džiaugsmą bei suvokimą, kad būtent šios monetos turėjo tūkstančius šeimininkų, iki kol atkeliavo iki kolekcionieriaus rankų. Tai svarbi istorijos dalis.

„Man tarpukario monetos yra labai gražios. Jas rinkti įdomu ir dėl to, kad pats turiu patriotiškų šaknų. Tai paskatino praplėsti savo kolekciją istorinėmis monetomis“, – atskleidžia Andrius.

Parduotuvėje visada tikrina grąžą

Andrius juokiasi, kad monetų kolekcionieriai dievina grynuosius pinigus ir atsiskaitymus. Juk parduotuvėje gauta grąža yra tikrai lobis! Vaikinas visada patikrina, kokių monetų gauna. Jei randa vertingų – pasilieka. Tai ypač aktualu buvo tik ką pradėjus domėtis pinigais. Lietuvos parduotuvėse galima gauti net ir kitų Europos šalių euro monetų.

„Pats kolekcionavimo procesas, mano manymu, nėra sudėtingas. Juk nemažai jų galima surinkti iš apyvartos. Daugiau pastangų įdėti tenka, renkant Europos valstybių progines euro monetas. Dėl jų dažnai dalyvauju numizmatų rengiamuose aukcionuose, stengiuosi sekti, kas iš pažįstamų bendraminčių ką parduoda, ir gaudau nužiūrėtą laimikį“, – savo hobio subtilybes aiškina Andrius.

Vaikinui papildyti monetų kolekciją padėjo ir studijos. Andrius studijuoja Šiaulių valstybinėje kolegijoje. Jis yra trečio kurso Gamybos ir logistikos vadybos studentas. Vaikinas džiaugiasi, kad būtent mokslai kolegijoje suteikė galimybių ne tik susirasti darbą, įgyti patirties, užsidirbti, bet ir atvėrė kelius kelionėms. Dalyvaudamas studentų mainų programoje, Andrius studijavo Čekijoje. Studijos ten buvo puiki proga daugiau pakeliauti po Vidurio Europą, ugdyti savarankiškumą ir, žinoma, papildyti savo monetų kolekciją išskirtiniais radiniais.

„Visada galvojau, kad jei man pasitaikys galimybė mokytis užsienyje, aš ja pasinaudosiu. Tai man suteikė mano studijos Šiaulių valstybinėje kolegijoje. Studentų mainų programos metu nuvykau į Čekiją. Ši ir kitos kelionės man padėjo papildyti savo namų kolekciją vertingomis monetomis. Vidurio Europoje pavyko rasti tai, ko Lietuvoje negaudavau. Pavyzdžiui, Slovakijos euro monetų galima gauti iš apyvartos, ko ilgą laiką Šiauliuose padaryti nepavyko“, – prisiminimais dalijasi vaikinas. 

Studento kolekcijoje – apie 200 egzempliorių

Andrius sako, kad numizmatika yra ne tik smagus ir intelektualus pomėgis, bet ir investicija į ateitį. Šiaulių mieste vaikinas nepažįsta daug kolekcionierių, kurie taip pat rinktų euro bei tarpukario monetas.

„Man monetų kolekcionavimas yra savotiška investicija į ateitį. Juk tokių valstybių, kaip Monakas ar Vatikanas, monetos yra labai brangios ir vertingos bei retos. Jų paklausa visada bus didelė. Todėl aš manau, kad ateityje šių monetų vertė išaugs dvigubai ar daugiau“, – atskleidžia Andrius.

Iš tiesų vaikino kolekcijoje gausu vertingų egzempliorių, tačiau labiausiai jis didžiuojasi keliomis monetomis.

„Brangiausia moneta mano kolekcijoje – Monako 2012 metų dviejų eurų proginė moneta, kuri buvo skirta Monako 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimui. Ji kainavo 90 eurų. Na, o vienas seniausių mano turimų egzempliorių – 1886 metų Nikolajaus I vienas rublis. Tai – sidabrinė, gana didelė, 36 milimetrų skersmens moneta. Tai viena mano pirmųjų to laikotarpio monetų“, – pasakoja Andrius.

Studentas iš Šiaulių iš viso turi surinkęs apie 200 monetų. Andrius sako, kad studijos Šiaulių valstybinėje kolegijoje padėjo ugdyti įvairius naudingus gebėjimus. Juk, kaip ir studijuojant logistiką, taip ir užsiimant numizmatika, reikalingas loginis mąstymas, realus situacijos vertinimas ir panašios savybės. Pradėjus studijuoti, Andriui buvo sudarytos sąlygos išbandyti jėgas, dirbant vienoje baldų gamybos įmonėje. Lanksti studijų programa puikiai dera prie visų studento veiklų, o įgytos teorinės ir praktinės žinios praverčia tiek kolekcionuojant monetas, tiek dirbant. Andrius džiaugiasi, kad studijų metu gali keliauti, pažinti naujas kultūras ir net papildyti savo kolekciją retais radiniais.

Jei jums akimirkai reikėtų įsivaizduoti stalių, turbūt prieš akis iškiltų ramioje dirbtuvėlėje kaltais, plaktuku ir obliumi medieną apdirbinėjantis, kažką drožinėjantis žmogus. Tačiau šiaulietis stalius Karolis Legačinskas šio paveikslo visai neprimena. 34-erių vyras šokio žingsneliu sukasi įmonės, kurioje dirba, gamybos ceche, mikliai darbuojasi prie modernių, kompiuterizuotų medžio apdirbimo staklių, yra visada gerai nusiteikęs ir pasiruošęs padėti kolegoms.

Darbo metu Karolis – nagingas stalius, o štai po darbo valandų jis aunasi šokėjo batus ir sukasi šokių aikštelėje arba laiką leidžia gamtoje, su meškere rankose, traukdamas įspūdingus laimikius.

Po pagrindinės – tiesiai į profesinę mokyklą

Karolis yra šiaulietis iki kaulų smegenų. Čia gimė, čia užaugo, čia ir šeimą sukūrė. Jaunas vyras su žmona augina dvejų ir ketverių metų amžiaus vaikučius. Šiauliuose, tuomet dar paauglys, jis krimto mokslus ir pradėjo profesinį kelią. Karolis prisipažįsta, kad mokykloje nebuvo pats pavyzdingiausias vaikas. Ne, jis nebuvo chuliganas, nebuvo ir negabus, galvą ant pečių turėjo nuo pat vaikystės, tačiau mokykloje nuolat kalamos teorinės žinios varė jį į neviltį.

„Niekada nebuvau tinginys, bet negalėdavau suprasti, kam į galvą turiu sukišti tiek sausos teorijos, kuri man niekada realiame gyvenime net nebus naudinga. Šiais laikais bendrojo ugdymo įstaigose tvarka jau kiek kitokia, atsižvelgiama į vaiko gabumus, į jo stipriąsias puses, bet mano laikais privalėjai iškalti programą ir viskas, jokių klausimų. Todėl, baigęs 10 klasių, nusprendžiau, kad stoju į profesinę mokyklą ir vienu šūviu nušaunu du zuikius – įgysiu ir vidurinį išsilavinimą, ir specialybę“, – pasakoja šiaulietis.

Karolis sako, kad specialybę rinkosi tokią, kuri, jo galva, būtų paklausi ir nebūtų sudėtinga susirasti darbą. Iš pradžių norėjo būti apdailininku, bet galiausiai Šiaulių profesinio rengimo centre pradėjo mokytis staliaus amato. Ką tik iš mokyklos suolo čia atėjusį paauglį, gerąją to žodžio prasme, šokiravo tvarka ir požiūris profesinio mokymo įstaigoje.

„Ten viskas pasikeitė 180 laipsnių kampu. Mane labiausiai nustebino, kad nebuvo tokių pasakymų, kaip „aš tuoj tavo tėvams paskambinsiu“, „kodėl neišmokai to, neišmokai ano, gausi dvejetą“. Mokytojų požiūris buvo toks, kad pats turi ugdyti atsakomybę už save ir savo veiksmus. Nenori į pamoką, tai neik, net n raidės nerašysim. Bet nepamiršk, kad atsiskaityme dalyvauti turėsi. Ir ta laisvė kaip tik paskatino uoliai mokytis, nes į tave buvo žiūrima kaip į suaugusį žmogų, asmenybę“, – prisimena Karolis.

Ekonominės krizės akivaizdoje

Karolis tikina, kad besimokydamas profesijos nekūrė jokių konkrečių planų, ką veiks ir kur dirbs baigęs mokslus. Buvo įsitikinęs, kad tikrai neprapuls. Tačiau nutiko taip, kad profesinę mokyklą jis pabaigė 2008-aisiais – kaip tik tais metais, kai visą Lietuvą sukaustė didžiulė ekonominė krizė.

„Aš net šiek tiek pavydžiu šiuolaikiniam jaunimui. Mieste ir aplink jį kuriasi naujos didžiulės įmonės, neretai tarptautinio kapitalo, darbdaviai net konkuruoja tarpusavyje dėl kvalifikuotų darbuotojų. Todėl, pasirinkus paklausią specialybę, darbo vietą užsitikrini praktiškai dar besimokydamas. Mano atveju buvo sudėtingiau. Prasidėjo krizė, verslai bankrutavo, įmonės užsidarinėjo, tokiu sunkiu laikotarpiu darbą rasti buvo tikrai nelengva“, – kalba jaunas vyras.

Tačiau net ir krizės akivaizdoje Karolis sugebėjo įsidarbinti. Įgijus patirties, jaunam staliui atsivėrė dar daugiau galimybių. Šiandien jis dirba stambioje amerikiečių kapitalo įmonėje, gaminančioje langų konstrukcijas.

Karolis neslepia, kad vienu metu buvo pagalvojęs apie gyvenimą ir darbą sostinėje, tačiau jo fantazija „atšoko“ vos po kelių pokalbių su potencialiais darbdaviais.

„Čia ne pramanas ir ne koks anekdotas – pirmas jų klausimas būdavo, ar moku lenkų ir rusų kalbas. Jei ne, tuomet tu mums nereikalingas. Bet palaukit, pirma, tai aš stalius, ne koks tarptautinių pardavimų vadybininkas. Antra, darbo ieškau Lietuvoje, ne Rusijoje ar Lenkijoje, kodėl privalau mokėti svetimas kalbas?“ – retoriškai klausia Karolis.

Po ne itin malonios patirties vyras galutinai apsisprendė, kad savo ateitį toliau kurs gimtajame Šiaulių mieste.

Šokantis stalius praskaidrina kolegoms nuotaiką

Karolis sako, kad šokių aikštelėje niekada nebuvo visiškas „medis“, bet kad šoks su kolektyvu, važinės į konkursus, skins prizines vietas – apie tai jis niekada net negalvojo. Tačiau likimas jam iškrėtė pokštą ir šiandien savo gyvenimo be šokių darbštusis stalius neįsivaizduoja.

„Tais laikais, kai aš dar mokiausi profesinėje, šokėjas buvo, kaip čia pasakius, labai nevyriškas reikalas. Dabar šokėjai vyrai nieko nebestebina, vyksta įvairūs šokių projektai, kur net žymūs vyrukai kojas ant parketo kilnoja. Bet aš visada maniau, kad šokiai yra merginų, moterų užsiėmimas“, – šypsosi Karolis.

Karolio grupėje merginos buvo vos kelios, o štai kitame Šiaulių profesinio rengimo centro padalinyje, kur mokėsi siuvėjai, floristai, kirpėjai, rasti vaikiną buvo tikras iššūkis. Ten kaip tik buvo buriama šokių grupė ir vaikinų dairytasi tuose skyriuose, kur jų mokosi daugiausiai. Karolis tikrai nemanė jungtis ir mokytis šokti, bet jo geriausias draugas ir  bendramokslis netikėtai pareiškė, kad eina užsirašyti.  Kiek pasvarstęs Karolis ryžosi avantiūrai ir nusprendė irgi prisijungti. Jei nepatiks, bet kada galės išeiti, manė jis.

Nuo to laiko praėjo daugiau kaip dešimtmetis, bet Karolis ir baigęs profesinę mokyklą ne tik šokių nemetė, tačiau be jų negali nei vienos dienos. Pramoginiai, linijiniai, gatvės, tautiniai – šiaulietis šoka įvairių stilių šokius ir net negalėtų išskirti vieno, kuris jam labiausiai patinka. 

Gamybos ceche, kuriame jis dirba, įprasta nešioti nuo aplinkos triukšmo saugančias ausines. Karolio ausinėse dažniausiai skamba muzika ir kolegų jau nebestebina šokio žingsneliu po patalpas judantis ritmo pagautas stalius. Karolio šokiai dažnai sukelia kolegoms šypseną ir praskaidrina darbo dieną.

Į naktinę žvejybą – su pusantrų metukų vaiku

Dar viena didelė Karolio aistra ir pomėgis – žvejyba. Vyras sako, kad tai drauge ir atpalaiduojantis, ir daug azarto suteikiantis užsiėmimas. Žvejoja jis ne tik aplink Šiaulius esančiuose vandens telkiniuose, keliauja po visą Lietuvą, net iki Baltijos jūros.

O sykį gerokai šokiravo draugus, kai į naktinę žvejybą pasiėmė vos pusantrų metukų savo vaiką.

„Buvo šilta naktis, automobilio bagažinėje padėjau gultuką ir puikiausiai išmiegojo visą naktį, aš žvejojau šalia automobilio kėdutę pasistatęs“, – juokiasi Karolis. Vyras sako, kad gamta ir grynas oras labai naudingi mažiems vaikams, jų raidai ir pasaulio pažinimui. Kai mažyliai jau galės rankose užlaikyti meškerę, tėtis ketina juos, jei tik šie norės, pamokyti žvejoti.

Paklaustas, kaip žmona reaguoja į šį nemažai laiko ir lėšų reikalaujantį pomėgį, Karolis šypteli: „Žmona jau susitaikė, nėra jai daugiau ką daryti“.

Įspūdingiausias laimikis, kurį vyrui pavyko sužvejoti, buvo net 9 kilogramus svėręs karpis. Šį milžiną Karolis sugavo prieš pusantrų metų ir turėjo nemenkai pasigalynėti, kol ištraukė į krantą. Šio savo rekordo jam nepavyko pagerinti iki šiol.

„Didžiausia mano gyvenimo žuvis dar nepagauta, bet žinau, kad ji manęs laukia“, – ryžtingai sako šiaulietis.

Paklaustas, ar džiaugiasi, kad liko Šiauliuose, Karolis tikina, kad tai buvo geriausias sprendimas jo gyvenime.

„Kitur savęs net nematau. Čia turiu viską – savo šeimą, mėgstamą darbą, draugus, puikius kolegas. Čia patogu gyventi, ypač su vaikais, nes miestas kompaktiškas, greitai galima pasiekti bet kokį jo tašką. Esu laimingas žmogus“, – teigia Karolis.

Paskutinis atnaujinimas: 2022-06-21 15:53