Šiais metais, kuriuos Europos Taryba paskelbė Europos geležinkelių metais, yra gera proga atkreipti dėmesį ir į Lietuvoje išlikusį unikalų su geležinkeliu susijusį paveldą. Geležinkeliai – tai ne tik keleiviai, kroviniai, tai ir kelionės, kuriose daug atradimo džiaugsmo teikia aplankyti kultūros paveldo objektai. Atkreiptinas dėmesys ir į šalia bėgių išlikusius paveldinius objektus – senas stotis. Neskubėkime jų nurašyti.
Europos paveldo dienos – puikus metas iš arčiau susipažinti ir su restauratorių darbais, prikeliančiais paveldo objektus naujam gyvenimui. Pavyzdžiui, šiauliečiai šiemet kviečiami į naujai atgimusius Venclauskių namus, dailininko Gerardo Bagdonavičiaus gyvenamąjį namą.
Šiauliuose vyks įvairios ekskursijos, viktorinos, pažintiniai pasivaikščiojimai, parodos, edukaciniai užsiėmimai, kviečiantys pažinti kultūros paveldą, suvokti jo vertę, išmokti jį saugoti, tausoti ir išradingai naudoti.
Pažintis su kultūros paveldu visiems mums gali atverti kitokį požiūrį į gyvenimą, priversti susimąstyti ir įsilieti į šį svarbų jo išsaugojimo procesą. Visi kultūros paveldo objektai – tai vertybės, kurias pažinus darosi įdomiau gyventi! Kviečiame visus pasiduoti paveldo kerams, ir įsitraukti į jo pažinimo renginius!
Europos paveldo dienų programa Šiaulių mieste: http://kpd.lt/epd2021/siauliu-regionas/
Pirmieji kultūros paveldo pažinimo renginiai, 1985 m. prasidėję Prancūzijoje, siekė pristatyti ir atskleisti kultūros paveldą šalyje gyvenantiems užsieniečiams bei turistams. Laikui bėgant pamėgtas renginys išplito visoje šalyje, geru pavyzdžiu netruko pasekti ir kitos, pirmiausia – kaimyninės šalys. Galiausiai šie renginiai taip išpopuliarėjo, kad Europos Taryba perėmė šią inciatyvą ir pakvietė jungtis visas Europos Tarybos valstybes nares. Taip 1994 metais šis kultūros paveldo pažinimo „virusas“ persimetė ir į Lietuvą, kur tais metais jau vyko diskusijos ne tik tarp istorikų, paveldosaugininkų ir politikų, bet ir plačioji visuomenė įsitraukė į aistringus svarstymus dėl Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo. Ši diskusija, kaip ir daugelis kitų, vykusių vėliau, yra puikus pavyzdys, kaip visuomenė buvo įtraukta į paveldo verčių aptarinėjimą, girdėjo profesionalius mokslininkų, istorikų, tyrėjų argumentus už ir prieš, susipažino su vizijomis, planais, galimais sprendimais.
Lietuvoje pradėję rengti Europos paveldo dienas geru dešimtmečiu vėliau negu Prancūzijoje (Europos Tarybos nare Lietuva tapo 1993), kasmet buriamės į šį kolektyviniu tampantį, nuolat besiplečiantį ir aktualumo neprarandantį reiškinį visame kontinente.