Šiaulių jubiliejinių metų garbės ambasadorė Eglė Jarkova su Šiauliais atsisveikino labai anksti, tačiau gimtajame mieste, antrojoje muzikos mokykloje, užsimezgė neišardoma draugystė su smuiku, formavosi svarbios būdo savybės – drąsa kurti ir atsakomybė veikti. Su smuikininke, pedagoge, kultūrinių iniciatyvų kūrėja, Tarptautinio vasaros muzikos festivalio „Vivace Vilnius“ meno vadove Egle Jarkova bendravome el. paštu, kai jau buvo paskelbta apie gražią dovaną Šiauliams – prasmingą sugrįžimą namo su muzika, kuri jungia žmones, kultūras ir valstybes.
Į muzikos kelią pasukote nuo trejų. Iš pradžių dainavimas, vėliau – smuikas, nuo penkerių. O vienuolikos jau išvykote mokytis į Vilnių, į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Daug kas sakytų, kad vaikystės neturėjote. Ar teko žaisti lėlėmis?
E. J. Vaikystę prisimenu kaip labai gražią, tik ji buvo kiek kitokia. Mano žaidimų draugas dažnai buvo smuikas, tačiau tai nereiškia, kad neturėjau vaikystės. Žaidžiau, svajojau, džiaugiausi mažais dalykais kaip ir visi vaikai. Tik labai anksti supratau, kad muzika man nėra vien pomėgis – ji tapo gyvenimo keliu.
Išvykimas į Vilnių vienuolikos metų buvo didelis žingsnis, bet kartu ir didžiulė dovana. Tuomet, žinoma, nesupratau, kiek drąsos tam reikėjo. Dabar į tai žvelgiu su dėkingumu savo tėvams, mokytojams ir visiems žmonėms, kurie manimi tikėjo.
Kokie prisiminimai Jus sieja su gimtaisiais Šiauliais?
E. J. Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų – vasaros Šiauliuose. Nuo pirmos klasės beveik kiekvieną vasaros dieną eidavau į Antrąją muzikos mokyklą groti. Net ir tada, kai jau mokiausi Vilniuje, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, grįžusi vasaroms į Šiaulius vėl kasdien žingsniuodavau į savo muzikos mokyklą. Direktorius ir mokytojai man leisdavo naudotis klasėmis, todėl galėjau tęsti darbą ir vasaros atostogų metu. Taip buvo iki pat mano išvykimo studijuoti į Italiją. Dabar suprantu, kokia tai buvo didžiulė dovana ir kiek daug prie mano kelio prisidėjo žmonės, kurie tikėjo jaunais muzikantais ir juos palaikė.
Vaikystė man taip pat neatsiejama nuo mūsų sodo. Prisimenu uogų rinkimą, įvairius darbus, savaitgalius gamtoje. Tiesa, kartais sulaukdavau ypatingos „privilegijos“ – būdavau atleidžiama nuo daržo ravėjimo, kad nesusižeisčiau ir nesugadinčiau pirštų. Tuomet tai atrodė visai natūralu, o šiandien suprantu, kiek daug meilės ir rūpesčio slypėjo tokiame tėvų sprendime.
Šiauliai visada liko mano istorijos pradžia. Čia prabėgo pirmieji mano gyvenimo metai, pirmosios muzikos pamokos, pirmieji koncertai. Nors gyvenimas mane išvedė į Vilnių, vėliau į Italiją ir į Bostoną ir daugelį kitų pasaulio vietų, gimtojo miesto jausmas niekur nedingo.
Ar liko Šiauliuose artimų žmonių, pas kuriuos norisi sugrįžti?
E. J. Man labai gera žinoti, kad mano tėvai iki šiol gyvena Šiauliuose. Kiekvienais metais, kai grįžtu į Lietuvą su savo dukryte, kuriai dabar aštuoneri, ji keletą dienų praleidžia pas senelius Šiauliuose – viena, be manęs. Man labai svarbu, kad ji turėtų galimybę kurti savo ryšį su miestu, kuriame prasidėjo mano istorija, pažinti senelius, patirti tą ramybę ir šilumą, kurią pati čia patyriau vaikystėje. Nuvažiuoti į tą patį sodą, tuos pačius ežerus ir dabar jau labai atsinaujinusį miestą.
Kas įkvėpė drąsos jaunai merginai išvykti studijų į Bostoną? Ir kas buvo sunkiausia svetimame krašte?
E. J. Tiesą sakant, mano atvykimas į Bostoną buvo labai netikėtas ir visai neplanuotas. Baigusi studijas Vilniuje, buvau laimėjusi stipendiją studijoms Italijoje ir savo ateitį tuomet įsivaizdavau Europoje. Tuo metu į Italiją buvo atvykę profesoriai iš Bostono, dalyvavau jų meistriškumo kursuose, o jiems pasibaigus sulaukiau pasiūlymo atvykti studijuoti į Bostoną. Man buvo suteikta visa stipendija – tiek studijoms, tiek pragyvenimui. Po dvejų metų Italijoje išvykau į Bostoną. Su dviem lagaminais ir smuiku. Niekada nebuvau planavusi vykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau smalsumas kažkaip nugalėjo. Išvykau su mintimi, kad jei nepavyks ar nepatiks, visada galėsiu sugrįžti į Europą.
Kartais gražiausi gyvenimo posūkiai įvyksta tada, kai jų visai neplanuojame. Man atrodo, kad smalsumas dažnai nugali baimę. Labai norėjau augti kaip muzikė, mokytis iš geriausių pasaulio pedagogų ir pažinti platesnį muzikos pasaulį. Tokia galimybė buvo didžiulė dovana.
Sunkiausia buvo ilgesys – šeimos, namų, lietuviškos kalbos, maisto ir artimų žmonių. Gyvendamas svetur supranti, kaip stipriai tave formuoja tavo šaknys. Būtent tada dar labiau įvertinau Lietuvą irtai, iš kur esu kilusi.
Esate labai užimtas žmogus, bet randate laiko dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje. Dėl savęs, iš pareigos bendruomenei ar dėl dukrytės? Ką reiškia būti lietuviu svetimame krašte?
E. J. Manau, kad visa tai susiję. Gyvendamas svetur supranti, kokia brangi yra kalba, kultūra ir tradicijos. Norisi, kad jos būtų gyvos ne tik mumyse, bet ir mūsų vaikų gyvenime.
Bostono lietuvių bendruomenė yra gausi ir labai įvairi – joje susitinka skirtingos kartos, skirtingos istorijos, tačiau visus jungia meilė Lietuvai. Nors dėl intensyvaus pedagoginio gyvenimo tikrai ne visada įmanoma dalyvauti visuose renginiuose, stengiuosi prisidėti tiek, kiek galiu. Esu ne kartą grojusi Bostono lietuvių bažnyčioje, o mano dukra, būdama penkerių ir septynerių metų, lankė Bostono lietuvišką mokyklą, dalyvavo bendruomenės renginiuose. Man buvo svarbu, kad ji augtų girdėdama lietuvių kalbą, pažindama mūsų tradicijas ir jausdama, jog Lietuva yra ne tik vieta žemėlapyje, bet ir dalis jos tapatybės.
Taip pat organizuoju koncertus Bostone ir visuomet kviečiu į juos lietuvių bendruomenės narius – tuos, kuriems artima kultūra, menas ir muzika. Man labai brangios ir pažintys su lietuvių kūrėjais už Lietuvos ribų. Bendrauju su dailininku Samueliu Baku, kuris gyvena Bostone, o jo darbai eksponuojami „Pucker Gallery“. Tokie susitikimai dar kartą primena, kad lietuviška kultūra gyva visame pasaulyje ir gali įkvėpti žmones nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena.
Būti lietuviu svetur man reiškia ne tik kalbėti lietuviškai. Tai reiškia nešiotis Lietuvą širdyje, pristatyti ją pasauliui savo darbais ir kiekviena proga priminti, kokia turtinga yra mūsų kultūra. Muzika tam yra nuostabi kalba – ji neturi sienų.
Tarptautinis vasaros muzikos festivalis „Vivace Vilnius“ šiemet rengiamas jau keturioliktą kartą. Gal numatote ateityje šio festivalio metu rengti koncertus ir Šiauliuose arba jaunuosius Šiaulių talentus įtraukti į festivalio programą?
E. J. Paskutinį kartą Šiauliuose koncertavau 2012 metais – labai simboliška, nes tai buvo ir pirmieji festivalio „Vivace Vilnius“ metai. Dabar, po trylikos metų, grįžtu jau su festivaliu, su jaunaisiais talentais ir su dar didesniu noru dalintis muzika. Toks sugrįžimas man yra labai jautrus ir prasmingas. Labai norėčiau, kad šis koncertas būtų nevienkartinis susitikimas. Festivalis „Vivace Vilnius“ nuo pat pradžių buvo kuriamas tam, kad sujungtų žmones, kartas ir talentus.
Jeigu atsiras galimybių, labai norėčiau bendradarbiauti su Šiauliais, pakviesti jaunuosius miesto muzikus į festivalio veiklas ir kartu kurti naujas tradicijas. Man būtų labai prasminga, kad mano gimtasis miestas taptų šios istorijos dalimi.
Kiekvienais metais, jei tik sulaukiu paraiškos į „Vivace Vilnius“ meistriškumo kursus iš mokinio ar studento iš Šiaulių, visuomet jį priimu. Man labai svarbu suteikti jauniems žmonėms galimybę mokytis iš iškilių profesorių, atvykstančių iš įvairių pasaulio šalių, susitikti su įkvepiančiais muzikais ir koncertuoti didžiosiose Vilniaus salėse. Kartais vienas toks susitikimas ar viena galimybė gali pakeisti jauno žmogaus gyvenimo kryptį. Tikiu, kad mūsų pareiga – ne tik perduoti žinias, bet ir atverti duris tiems, kurie svajoja. Būtent galimybių kūrimas jaunajai kartai ir yra viena svarbiausių „Vivace Vilnius“ misijų.
Kaip įsivaizduojate savo, kaip Šiaulių jubiliejinių metų garbės ambasadorės, misiją? Tai labiau garbingas titulas, Jūsų veiklos įvertinimas ar papildomi įsipareigojimai, didesnė atsakomybė?
E. J. Man tai visų pirma yra didelė garbė ir nuoširdus įvertinimas. Tačiau kartu tai ir atsakomybė. Man svarbu, kad žmonės, sutikę mane pasaulyje, išgirstų ne tik apie mano veiklą, bet ir apie miestą, kuriame viskas prasidėjo.
Esu dėkinga Šiauliams už pirmuosius žingsnius, todėl šį vardą priimu su didele pagarba ir noriu būti žmogumi, kuris savo darbais kuria gražų miesto vardą.
Man labai simboliška, kad po trylikos metų į Šiaulius grįžtu ne viena, o kartu su jaunaisiais muzikais. Festivalis „Vivace Vilnius“ gimė iš noro dalintis muzika, įkvėpti jaunus žmones ir kurti bendrystę. Todėl šis koncertas man nėra tik dar vienas pasirodymas – tai labai asmeniškas sugrįžimas namo. Tikiuosi, kad jis taps gražia naujo ryšio su gimtuoju miestu pradžia.
Jūsų gyvenimo kelias, drąsa kurti ir veikti nuvedė į tarptautines patirtis, pripažinimą. Ko palinkėtumėte šiauliečiams?
E. J. Palinkėčiau tikėti savo miestu ir savimi. Kartais atrodo, kad didelės svajonės gimsta tik dideliuose pasaulio miestuose, tačiau mano istorija prasidėjo būtent Šiauliuose. Esu įsitikinusi, kad talentui svarbiausia ne gimimo vieta, o smalsumas, atkaklumas ir žmonės, kurie tiki vieni kitais.
Norėčiau palinkėti, kad Šiauliai ir toliau augintų drąsius, kūrybingus žmones, o mes visi nepamirštume sugrįžti ten, kur prasidėjo mūsų kelias. Tikiu, kad sugrįžimai yra vieni gražiausių gyvenimo momentų.
Diana Levine nuotr.
Šiaulių kultūros centro informacija