„Dar gyvi, dar mato tie langai, pro kuriuos vaikystėje viskas tikra“,- tai žodžiai iš dainos, kurią atliko gimnazijos muzikos mokytojas Mykolas Dankis atidarant Aukštelkės globos namų auklėtinių parodą „Dygsniuota šiluma“. Antrojo aukšto fojė per visą sieną - spalvoti nameliai ir tarsi mirksintys jų langeliai, kviečiantys pažvelgti į vidų, kas už tų langelių. O už jų – jauki šiluma, žaisminga ir spalvota buitis: vaikštančios vištos, plevenantys skalbiniai, augantys kopūstai, besisukantys vėjyje malūno sparnai... Džiugu, kad tai jau antroji jų paroda gimnazijoje. Tai puikus pavyzdys, kad kūryba neturi ribų ir sujungia skirtingas bendruomenes, kaip sakė parodos organizatorės, paveikslus sieja mintis „Mano namai – tavo namai“. Eksponuojamuose kūriniuose susijungia trys dalykai – audinys, siūlas ir vaizduotė, darbams panaudotos audinių atraižos. Darbų technika išskirtinė, jie ne tapyti, o susiūti, suklijuoti, kai kuriuose darbuose yra visų kūrėjų dalelė indėlio – po dygsnį, po skiautelę. Iš paveikslų žvelgia nameliai, kiekvienas jų turi savo langelius. Gimnazijos direktorė Sigita Malinauskienė džiaugėsi besitęsiančia draugyste ir linkėjo, kad būtų dar ne viena paroda.
„Tu susapnuoki, kad už lango/ Matai kelius ir žydrą dangų,/ Matai, kaip spinduliuos rasa“, – dainavo Vladas Bagdonas. Nors vaikystė, kaip toje dainoje, liko už lango, bet parodos darbai liudija, kad šiapus lango daug šviesos, šilumos, jautrumo, atjautos ir bendrystės.
Rita Norkutė, Lieporių gimnazijos mokytoja.
Nuotrauka Mindaugo Macaičio.