AKVILĖ MAGICDUSTÉ: „NORĖJAU PERTEIKTI JAUNATVIŠKĄ IDEALIZMĄ IR KONSTRUKTYVŲ ĮNIRŠĮ“
– „Gimnazijos širdies kovos“ primena istoriją, kurią šiandien žino turbūt ne kiekvienas šiaulietis. Kaip pati ją atradai ir kuo ji tave taip sudomino?
– Šią istoriją man papasakojo Živilė per ekskursiją po Šiaulius, kai ieškojome sienų, ant kurių galėtų atsirasti mano kūrinys. Man pasirodė tiesiog siurrealu ir gražu, bet kartu ir žiauru, kad vaikai buvo taip įsitraukę į politiką ir norėjo apsaugoti savo gimnaziją nuo bermontininkų – antisemitų, kovojusių už Rusijos imperializmą.
– Kaip iš istorinės medžiagos gimė kūrinio vaizdiniai? Ką buvo svarbiausia perteikti, kad praeivis pajustų jaunų žmonių ryžtą?
– Norėjau perteikti jaunatvišką idealizmą ir konstruktyvų įniršį. Kartais šios savybės kartu gali nuversti kalnus.
– Esi iliustravusi knygą „Bitės“, pasakojančią apie merginų roko grupę ir nagrinėjančią feministines temas. Kas tave pačią traukia prie istorijų apie merginas ir moteris, ieškančias savo balso ir laisvės būti savimi?
– Augdama XX a. paskutinio ir XXI a. pirmojo dešimtmečių Lietuvoje dažnai jausdavausi suvaržyta vien dėl to, kad esu mergina. Laikai pasikeitė, šiek tiek pasistūmėjome į priekį, bet, deja, mūsų visuomenėje vis dar daug seksizmo.
Kadangi „Bičių“ įkūrėja Jūratė buvo gerokai pralenkusi savo laiką, norėjau su ja susipažinti, suprasti, kaip ji mąsto, ir kartu atskleisti jos istoriją. Yra tokia Billie Jean King frazė: „If you see it, you can be it“ („Jei matai tokį pavyzdį, gali ir pati juo tapti“). Turbūt man pačiai augant pritrūko tokių stiprių moterų pavyzdžių, todėl dabar noriu savo kūryba užpildyti šią nišą, kad kitos merginos nesijaustų vienišos. Labai svarbu atskleisti moterų istorijas, nes vyrų istorijų ir jų vardais pavadintų gatvių yra tiesiog per daug.
– Tarp „Bičių“ ir „Gimnazijos širdies kovų“ galima įžvelgti bendrą giją – drąsą nepaklusti ir stiprybę, kuri atsiranda susibūrus. Ar pati jauti tokį ryšį? Kiek tau kūryboje svarbūs žmonės, išdrįstantys pasipriešinti? Kodėl renkiesi apie juos pasakoti?
– Ryšys tikrai yra. Turbūt drąsa man yra svarbi vertybė. Gyvenime dažnai tenka rinktis tai, kas nepatogu, bet morališkai teisinga. Žmonės, kurie tai sugeba, man labai patrauklūs.
Kita labai svarbi mano kūrybos tema – ekologija ir gamta. Šie kūriniai spinduliuoja priešingą jausmą – visišką ramybę. Tad nepaklusnumas nebūtinai yra pagrindinė mano kūrybos ašis. Kita šiam projektui siūlyta idėja buvo pavaizduoti Pietiniame mikrorajone gyvenančius didžiuosius apuokus.
TIMOTIEJUS NORVILA: „PAGALIAU TAI PROGA RYŠKIAU PASIREIKŠTI“
– Prieš dešimt metų Šiauliuose atsirado pirmasis tavo kūrinys „Sankryžos herojus“. Koks jausmas sugrįžti čia kurti šiandien? Kas labiausiai įsiminė iš ano karto?
– Džiugu grįžti į Šiaulius, laukiau šios progos. Kažkada net kilo mintis pasiūlyti iš naujo nutapyti tą patį „Sankryžos herojų“ – visai kitaip, bet pratęsiant mintį ar kompoziciją.
Įsiminė Šiaulių bulvaras, ta pagrindinė gatvė. O pastatas, ant kurio piešiau, turėjo savo paslapčių, jų buvo galima įžvelgti pro langus. Ar tik ten nebuvo morgas?..
– Šįkart kūrei Pietiniame rajone, atokiau nuo miesto centro. Kaip sekėsi prisijaukinti šią vietą? Gal dirbant nutiko kas nors netikėto, užsimezgė pokalbių su vietiniais, kurie įsiminė ne mažiau nei pats kūrybos procesas?
– Tai nebuvo lengvas darbelis. Kiek prisimenu, buvo gana žvarbu, kilo ir kitų sunkumų, tad negaliu pasakyti, kad viskas ėjosi kaip per sviestą. Bet viskas pavyko, kaip ir planuota, kūrinys užbaigtas – tai svarbiausia.
Praeiviai nesiliovė gyrę, ypač antroje darbo pusėje, kai jau išryškėjo vaizdas ir jie maždaug suprato, ką čia veikiu ant tų kopėčių. Galiausiai dar pavyko sukurti vaizdo dienoraštį, kurį galima rasti mano „YouTube“ kanale.
– Kūrinyje susijungia lietuviški ornamentai, tavo „kubelių“ estetika ir trijų saulių motyvas. Nuo ko prasidėjo ši idėja ir kaip ją veikė pati vieta – neįprastos formos statinys, aplinka, rajono nuotaika?
– Elektrinė – tikras iššūkis sienų tapybai. Daugybė durų, nišos kiekvienoje pusėje, gofruotos vėdinimo angos ir kiti elementai, prie kurių reikia pritaikyti piešinį. Buvo įdomu prie viso to priderinti ir savo „kubelių“ stilių.
Saulė, aišku, – tai Šiauliai. Tik norėjosi paieškoti įdomesnės jos formos, su ja susijusio reiškinio ar šiek tiek kitokios nei įprasta simbolikos.
Taip pat norėjosi kuo ryškesnio kūrinio, kad praeiviai ir aplinkiniai jį pajustų, pamatytų, kad jis nepaliktų abejingų. Ne taip, kaip senamiestyje, kur reikia viską pritaikyti, prislopinti, sulieti su aplinka. Pagaliau tai proga ryškiau pasireikšti. Ačiū galerijai, kad pritarė tokiai vizijai ir jos nevaržė. Menininkas geriausiai atsiskleidžia tada, kai jo pirminė vizija nėra koreguojama.
– Tarp pirmojo kūrinio ir šio sugrįžimo – dešimt metų. Ar Šiauliai tavo akimis pasikeitė? O kaip per tą laiką pasikeitė tavo paties požiūris į tai, ką menas gali suteikti miestui?
– Šiauliuose, kaip ir kituose didesniuose miestuose, dar tilptų daugybė meno. Kurti būtent rajone – puiki iniciatyva. Manau, kiekvienas skveras, kiekviena plika siena – žinoma, ten, kur to reikia, ne bet kaip, – kiekviena gatvė, rajonai, tarpuvartės ir parkai turėtų būti praturtinti skulptūromis, freskomis, menu, kad žmonių gyvenamoji aplinka būtų graži ir įkvepianti.
Menas žmogų veikia teigiamai – tai įrodyta ir mokslo, nėra jokia naujiena. Net nusikalstamumo statistika gerėja ten, kur daugiau piešinių, spalvų, pakylėjančio žmogaus indėlio į aplinką. Tad Šiauliams linkiu ir toliau plėsti šį puikų festivalį, tęsti teigiamus pokyčius mieste.
ARTUR SHIRIN: „POZITYVUMAS, LINKSMUMAS YRA GERA PREKĖ“
– Kas paskatino tave imtis toksiško pozityvumo temos? Ar mintis kilo stebint aplinką, iš perskaitytos knygos, matyto filmo, o gal iš tavo paties patirties – akimirkų, kai šypsena ne visai atitinka tai, kaip jautiesi?
– Mano pirmieji sąmoningi kūriniai atsirado gatvėje. Iš pradžių tai buvo visiška laisvė, eksperimentai, jokių tabu renkantis temas. Mano menas kartais buvo baugus, purvinas, pašaipus. Prisidėjo ir grafičių, kaip meno šakos, naujumas, o tokio termino kaip „street art“ tuo metu dar net nebuvo.
Bėgant laikui ir kaupiantis patirčiai, tai tapo mano profesija, darbu. Kai savo gebėjimus iškeiti į užmokestį, turi vadovautis daugybe taisyklių. Tai galioja ne tik atlikimo kokybei, bet ir temoms. Pozityvumas, linksmumas yra gera prekė. Tačiau mano vidinis pasipriešinimas niekur nedingo. Taigi „toksiškas pozityvumas“ – gražiai supakuota mano refleksija apie visuomenės ar darbdavio santykį su kūrėju.
– Kaip manai, ar meno kūrinys gali užfiksuoti visuomenės emocinę būseną – tai, kuo gyvename, bet apie ką ne visada kalbame? Kiek tau pačiam svarbu kūryboje atliepti tokią bendrą savijautą?
– Meno kūrinys turi užfiksuoti aktualią situaciją, atliepti laikmetį. Mums jau nebeliko kitų įrankių. Turiu omenyje, kad fotoaparatas fiksuoja realybę, algoritmas kuria saldžius šviesos ir šešėlio žaismus. Gražus paveiksliukas be idėjos nieko nevertas. Menininkams lieka galva, koncepcija.
Socialinių tinklų kultūra su grotažymėmis #positivevibes ir #staypositive, visuotinis pasitempimas, nuolatinė savęs kontrolė: sportas, mityba, drabužiai, butas, gražūs daiktai, dar daugiau gražių ir naujų daiktų, kasdieniai paviršutiniški pokalbiai. Rūpestėliai. Ir tuo pat metu už sienos – kapinės, šiukšlynas ir apskritai nuolatinė nevaldoma entropija.
Ir ne, mes daug kalbame ir apie nemalonius dalykus. Dabar, kitaip nei kai kuriose šalyse, galime kalbėti apie viską, visaip atsiverti, kritikuoti.
– Apie spaudimą išlikti pozityviam prabyli gatvėje, kur kūrinį sutinka labai skirtingi žmonės. Kuo tau gatvės menas palankus tokiam pokalbiui? Ar čia gali pasakyti ką nors kitaip nei galerijoje ar telefono ekrane?
– Žmonės gatvėje neperskaitys šiame kūrinyje paslėptos žinutės. Tuo ir ypatingas modernusis menas – jam reikia papildomo lapo su paaiškinimu. Bet šiuo atveju man tai tinka. Tai ne vien menininko projektas. Savivaldybė, galerija, namo bendrijos pirmininkas ir gyventojai tampa bendraautoriais.
O studijoje kuriamuose darbuose jau galiu atvirai kalbėti apie purvą, karą, mirtį. Aišku, tik tiek, kiek noriu, kad tą darbą pirktų. Taigi tai visų laikų menininkų dilema: vaizduoji natūrą ir po mirties esi pripažįstamas genijumi ar tapai Siksto koplyčioje už 600 tūkst. dolerių.
– Galima įsivaizduoti žmones, linksmai besifotografuojančius prie tavo kūrinio ir besidalijančius nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Kaip pats žiūrėtum į tokią ironišką situaciją, kai kūrinys apie pozityvumo kaukę tampa dar vieno linksmo kadro fonu? Apie ką norėtum, kad žmogus susimąstytų nusifotografavęs?
– Puikiai, taip ir turėtų būti. Žmonės neturi liūdėti – tai nesveika.
MARTYNAS AUŽ: „TARSI PER SAVO KŪRINĮ IR TOLIAU GYVENČIAU TOJE APLINKOJE“
– Prieš dešimtmetį Šiaulių dailės galerijos inicijuotas gatvės meno projektas sulaukė ir skeptiškų reakcijų. Šiandien pats esi kviečiamas kurti miestui. Ką tau reiškia šis kvietimas? Ar jauti, kad gatvės menininkui vis dar tenka įrodinėti savo vietą viešojoje erdvėje?
– Mane šis kvietimas labai džiugina. Beje, Šiauliuose dar 2019 metais esu nutapęs vieną didžiausių savo kūrinių, siekiantį daugiau nei 18 metrų aukštį. Tiesa, jis buvo įgyvendintas angaro viduje, privačioje pramoninėje erdvėje. Tad šį kartą ypač džiugu sugrįžti ir sukurti naują kūrinį būtent miestui ir jo žmonėms.
Žinoma, kartu jaučiu ir didelę atsakomybę. Kūrinys viešojoje erdvėje išliks ilgai, ilgainiui taps įprasta gyventojų kasdienybės ir jų aplinkos dalimi. Todėl norisi, kad jis darniai įsilietų į aplinką ir užmegztų teigiamą santykį su vietos gyventojais.
O kalbant apie tai, ar gatvės menininkams vis dar reikia įrodinėti savo vietą viešojoje erdvėje, asmeniškai tokio poreikio nejaučiu. Sienų tapyba jau seniai nebėra naujas reiškinys. Per daugelį metų viso pasaulio menininkai bendromis pastangomis nuveikė milžinišką darbą populiarindami šią meno formą ir keisdami visuomenės požiūrį į ją. Dėl to šiandien mums gerokai lengviau tęsti kūrybą ant sienų, ją plėtoti ir ieškoti naujų išraiškos būdų.
– Eskizuose remiesi Gerardo Bagdonavičiaus įamžintais Šiaulių vaizdais. Kaip atradai šiuos darbus ir kuo tave patraukė būtent senosios trobos? Įkurdindamas jas ant transformatorinės, tarp daugiabučių ir automobilių, kokį pokalbį tarp senojo ir dabartinio miesto norėtum pradėti su žiūrovais?
– Tyrinėdamas Šiaulius ir ieškodamas temos būsimam kūriniui, atradau Gerardo Bagdonavičiaus kūrybą, apie kurią anksčiau nieko nebuvau girdėjęs. Susiradau knygų su jo iliustracijomis ir pradėjau gilintis į jo darbus.
Mane nustebino ne tik kūrinių gausa, bet ir tai, kiek daug Šiaulių miesto bei viso regiono vietovių ir kasdienio gyvenimo fragmentų jis yra užfiksavęs. Iš esmės savo piešiniais jis dokumentavo to laikotarpio aplinką ir architektūrą.
Ši pažintis man tapo savotiška kelione laiko mašina. Taip gimė mintis įkvėpimo semtis iš jo sukurtų peizažų, tiksliau – iš jo piešiniuose vaizduojamų senųjų trobų. Nusprendžiau jas interpretuoti savo braižu ir įkomponuoti ant transformatorinės, apsuptos įprastų daugiabučių. Taip sukuriamas savotiškas portalas į praeitį, kuriame susitinka du skirtingi miesto laikotarpiai.
– Kuriant gatvėje tavo darbas tampa ir kažkieno vaizdu pro langą, ir kasdienio kelio dalimi. Kaip pats jautiesi prieš pakeisdamas kitiems įprastą aplinką? Kiek galvoji apie būsimų žiūrovų reakcijas ir kiek pasikliauji savo nuojauta?
– Specialiai įtikti žiūrovui niekada nesistengiu. Mano kūriniai dažnai gimsta iš pačios aplinkos, kurioje jie vėliau ir atsiranda. Labai pasikliauju savo nuojauta ir tuo, kokias mintis ar emocijas man sukelia konkreti vieta.
Iš prigimties esu pozityvus, tad ir mano kūryboje dažniausiai nėra daug tamsos. Galbūt dėl to ir aplinkiniai kūrinius dažniausiai priima teigiamai.
Kartais, užbaigus kūrinį ant sienos, mane aplanko įdomus jausmas. Net kai fiziškai toje vietoje manęs jau nebėra, atrodo, kad kažkokia mano dalis ten pasilieka. Tarsi per savo kūrinį ir toliau gyvenčiau toje aplinkoje, stebėčiau jos kasdienybę ir savotiškai bendraučiau su aplinkiniais. Juk kartais sulaukiu nuotraukų bei žinučių iš nepažįstamų žmonių, atradusių mano kūrinį, ir taip tarsi su jais susipažįstu.
– Kaip manai, kada piešinys ant sienos tampa miesto savastimi – tuo, be ko žmonės jau sunkiai įsivaizduoja konkrečią vietą? Kokio gyvenimo savo būsimam kūriniui Šiauliuose norėtum?
– Manau, tam kartais užtenka vos kelių mėnesių. Kiemas, tarsi gyvas organizmas, pamažu priima naują kūrinį ir su juo susilieja į vieną neatsiejamą visumą.
Žmonių akys pripranta prie pasikeitusios aplinkos, o kūrinys tampa tokia natūralia jos dalimi, kad ilgainiui gali net kilti klausimas: kaip mes čia tiek laiko gyvenome be jo?
Būtent tokio gyvenimo ir linkėčiau savo būsimam kūriniui Šiauliuose.
ŽIVILĖ ŽVĖRŪNA: „POŽIŪRĮ Į SAVO GYVENĄJĄ APLINKĄ KEIČIA MENAS“
– „Saulės pagrobimą“ kuruoji nuo 2023 metų. Koks tau pačioje pradžioje pasirodė šis projektas ir ką norėjosi į jį įnešti? Kaip per šiuos metus susiformavo tavo pačios požiūris į jo kryptį?
– Projekto kuravimą perėmiau po kelerių metų pertraukos. „Saulės pagrobimas“ prasidėjo 2016 metais kaip kūrybinė iniciatyva, skirta Saulės mūšio 780-osioms metinėms paminėti. Per kelerius metus miesto viešosiose erdvėse buvo sukurta kelios dešimtys kūrinių. Vėliau projektas keitėsi, įgavo naujų formų. Tačiau per šį laiką dalis piešinių jau išnyko, kai kurie pastatai buvo renovuoti, todėl norėjosi grįžti prie pradinės projekto idėjos – mačiau, kad mieste šiai iniciatyvai dar yra erdvės plėstis.
– Šiemet žvilgsnis krypo į transformatorines, apleistas ar kasdienybėje menkai pastebimas vietas. Kaip gimė toks pasirinkimas? Ką pati pamatai šiose erdvėse, pro kurias dažnas tiesiog praeina?
– Tikiu, kad menas miesto viešosiose erdvėse keičia ne tik pačią aplinką, bet ir tai, kaip joje gyvename ir jaučiamės. Todėl vietas renkamės tikslingai, pavyzdžiui, pilkas elektros transformatorines ar aptrupėjusius tunelius.
2025 metais menininkė Vaiva Kovieraitė-Trumpė, ištapiusi vieną Šiaulių tunelį, dalijosi prisiminimais apie neigiamas asociacijas, kurias jai kėlė ši vieta. Jos piešinys „Perspektyvos“ džiugino praeivius. Jie pasakojo, kaip pasikeitė šios vietos veidas ir kad dabar čia daug smagiau vaikščioti. Tai leidžia manyti, kad tokiose erdvėse atsiradę meno kūriniai kuria naujus kontekstus ir asociacijas, padeda kitaip pamatyti ir prisijaukinti savo miestą. Be to, taip kuriama galerija po atviru dangumi, tampanti miestiečių kasdienio gyvenimo dalimi.
– Kaip šioms vietoms ieškojai menininkų: ar pirmiau pamatydavai erdvę ir įsivaizduodavai, kas galėtų joje kurti, ar vietos ieškodavai konkrečiam kūrėjui? Kas šių metų procese tave pačią nustebino?
– Erdvių paieškos vyksta labai įvairiai. Kartais menininkai jas pasirenka patys, kartais aptinkame netikėtai arba ieškome specialiai. Ieškome vietų, kurioms reikia papildomo dėmesio ir kurioms meno kūrinys suteiktų naujų spalvų. Su kolegomis ieškome profesionalių menininkų, galinčių šias erdves praturtinti savo vizualiniais pasakojimais.
Pavyzdžiui, Gabijos Korsakaitės kūrinys „Portalas“, esantis kitame miesto tunelyje, Aušros alėjoje, visiškai pakeitė erdvės nuotaiką. Gabija kelių metrų sieną ištapė makabriškais pasakų herojais, kviesdama žiūrovą ne tik pereiti tunelį, bet ir leistis į jos sukurtą mitologinį miesto pasakojimą, patirti meną savo kasdienybėje.
Šiemet menininkė Akvilė Magicdusté Kaštonų alėjai sukūrė keramikos kūrinį „Gimnazijos širdies kovos“, iliustruojantį istorinius miesto įvykius. Akvilė kūrė atsižvelgdama į vietos istorinį kontekstą. Tai svarbu, tačiau ne visi kūriniai plėtoja linijinį pasakojimą. Pavyzdžiui, Timotiejus Norvila kūrinyje „Saulės trejybė“ temą interpretavo savaip: Beržynėlio parke esančią transformatorinę ištapė tarsi trimatį audeklą, į jį įpindamas saulės motyvus ir taip prisidėdamas prie bendros parko nuotaikos bei atmosferos kūrimo.
Miesto centre esantis menininko EttoJa kūrinys „Toksiškas pozityvumas“ mus provokuoja. Nors piešinys spalvingas ir ryškus, jis kviečia permąstyti šiuolaikinio žmogaus santykį su skaitmeninėje erdvėje greitai vartojamu turiniu. Tai visiškai naujas požiūrio kampas šiame projekte, nes autoriai kviečiami interpretuoti Šiaulių miesto ir jo istorijos temas. Tačiau autorius natūraliai susieja miestiečių kasdienio gyvenimo įpročius su pasiūlyta tema. Juk tai, kaip gyvename, kokie mūsų įpročiai, kaip judame ir jaučiamės mieste, taip pat kuria jo istoriją.
Įdomus ir Martyno Auž sumanymas savitai interpretuoti Gerardo Bagdonavičiaus kūrybą. Kurdamas ant elektros transformatorinės pietiniame miesto rajone, menininkas atspirties tašku pasirinko G. Bagdonavičiaus piešinių fragmentus. Senų sodybų ir malūno vaizdai, atsidūrę urbanizuotoje, daugiabučiais apstatytoje miesto erdvėje, kontrastuoja su aplinka ir kuria keistą, bet intriguojantį pasakojimą, primenantį, kaip miestas atrodė anksčiau.
– Kur norėtum „Saulės pagrobimą“ vesti toliau – kokios Šiaulių vietos, istorijos ar bendruomenės dar laukia dėmesio? Ko, tavo akimis, reikėtų, kad atsiradę kūriniai paskatintų ir ilgiau rūpintis tomis vietomis?
– Manau, kad jau patys meno kūriniai skatina rūpintis šiomis erdvėmis. Pastebėjome, kad atsiradę piešiniai yra saugomi – niekas jų neapipiešia. Norėtųsi išlaikyti projekto tęstinumą ir pildyti miesto galeriją naujais kūriniais.
Manau, svarbu į šį procesą įtraukti ir vietos bendruomenes, išgirsti jų pasakojimus, kad kūriniai būtų ne tik estetiški, bet ir prasmingi konkrečiai vietai bei jos žmonėms. Svarbu kurti emocinį ryšį tarp žmogaus ir jo aplinkos. Kai gyventojai kūrinyje atpažįsta savo miesto istoriją, jaučiasi jos dalimi ir mato, kad jų aplinka gali keistis į gera, atsiranda ir didesnis noras ją saugoti. Todėl norėtųsi, kad projektas būtų ne vien apie naujus meno kūrinius, bet ir apie ilgalaikį santykį su miestu, jo istorija, erdvėmis ir žmonėmis.
Video nuorodos:
Martnas Auz:
https://www.youtube.com/watch?v=V1u4oUzRtFc&list=PLy0Ewxt01fkT1HSMAAzU1gmPRFslg30es
Akvilė Magicdusté:
https://www.youtube.com/watch?v=P56D3pLYYL4&list=PLy0Ewxt01fkT1HSMAAzU1gmPRFslg30es&index=2
EttoJa:
https://www.youtube.com/watch?v=RHevk1gbZwA&list=PLy0Ewxt01fkT1HSMAAzU1gmPRFslg30es&index=3
Timotiejus Norvila:
https://www.youtube.com/watch?v=urAFrGhNhlE&list=PLy0Ewxt01fkT1HSMAAzU1gmPRFslg30es&index=4
Interneto svetainė:
https://www.saulespagrobimas.lt/
Šiaulių dailės galerijos informacija ir nuotraukos